Kai kuria kryžių, meistras visas mintis skiria tik tam. Ir viduje jaučia sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.
Dėl teisės Šv. Kazimiero draugijos kryžiui stovėti marcinkoniškiai baudas okupacinei valdžiai mokėjo, bet po ilgos kovos kryžių vėl pastatė.
Atstatant kryžių verta įnešti ką nors naujo, neperžengiant trapios ribos tarp autentikos ir noro padaryti gražiau, kad žmogus stabtelėtų.
Kelionė po dzūkų kaimus ieškant kryžių ir jų meistrų.
Kanklininko, vargonininko J. Gregoravičiaus darbus galima pamatyti Dzūkijos nacionalinio parko ekspozicijoje „Šalcinio“ galerijoje.
Senais laikais Gudakiemyje kiekvienas iš čia užkalbintų parodydavo „drožėjo“ Vytauto Šibailos namą, aptvertą akmenų tvora.
„Iš Tavo, Dieve, valios vaikus gyveniman išleidau, o laukiu grįžtančių labiau nei Tu.“
Beveik kiekviename Dzūkijos kaime gyveno žmogus, kuris sumeistraudavo paprasčiausios klasikinės formos kryžių ne tik kapui, bet ir sodybai.