Mirtis

Mirtis

Indų jogas ir autorius Sadhguru yra pasakęs, jog mirtis egzistuoja tik gyviesiems. Jis klausia: ar kada nors matėte negyvą žmogų? Ne, jūs matėte tik kūną be gyvybės ženklų. Mirtis yra fikcija. Dėl tam tikrų priežasčių žmogaus kūnas pavargsta, galbūt kažkas sulūžta ar nustoja veikti – tampa netinkamas išlaikyti gyvybę, tad gyvybė turi eiti tolyn palikdama kūną. Kai žmogus palieka savo kūną, fundamentalia priežastimi tampa tai, jog kūnas nebetinkamas palaikyti ir puoselėti gyvybę, kuri klesti toliau kita forma. Taigi, sakydami, jog žmogaus nebėra, iš tiesų sakome, jog jo nėra su mumis.

Daugiau

Kas yra mirtis?

A. Škėma yra rašęs – Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje. Deja, bet mąstantis individas neturi tokios prabangos – jam iškyla egzistenciniai, ramybės neduodantys klausimai: kas aš? iš kur aš? kokia mano prasmė?, – o tarp jų galybės ir vienas sudėtingiausių: kas yra mirtis?

Mirtis – tai natūralus, neišvengiamas taškas egzistencijoje, gyvenimo dalis, tokia pat normali kaip ir gimimas. Su mirtimi galima kovoti, jai priešintis, mirtį galima pagreitinti ar nutolinti, tačiau niekas negali išvengti natūralių būties dėsnių, prieš kuriuos lygūs visi, kuriems paklūsta net mažiausia dulkė. Pasaulio, o juo labiau Visatos kontekste žmonės yra tarsi muilo burbulai, o jų mirtis – tai tik nedidelis puf ore (laike), po kurio viskas, kas buvo burbulo viduje, pažyra aplinkoje, susilieja su ja.

Mirties reikšmė istorijos eigoje arba gyvenimas dėl mirties

Per žmonijos gyvavimo istoriją mirtis turėjo daug reikšmių ir pavidalų. Kartais ji buvo sudievinama, kai kada net laukiama specialiai ruošiantis visą gyvenimą, o didingos mirties sąvoka neretai tapdavo siekiamybe, didžiuoju būties tikslu.

Prieš tris tūkstantmečius Senovės Egipte mirtis buvo suvokiama kaip trumpa pertrauka gyvenimo tąsoje. Dėl šios priežasties žmonės kaupdavo turtą, jog laimingai ir nevaržomai gyventų pomirtiniame gyvenime, tačiau pasirengimas mirčiai neapsiribojo vien materialiuoju aspektu. Mirtis kaip ir daugelyje kultūrų bei tikėjimų vėlesniais laikotarpiais buvo paskutinio teismo laikas. Tikėta, jog mirusiojo, atvykusio į Ozyrio salę, laukdavo teismas, kurio metu buvo pasveriama jo širdis: jei ji tokia pat lengva kaip plunksna – žmogus nugyveno garbingą gyvenimą gerbdamas dievus ir yra vertas amžino gyvenimo, jei ne – deivė Amemet prarydavo žmogaus širdį, o tai reikšdavo pragaištį.

Ypač Antikos bei vėlesniais laikais daugelyje kultūrų mirtis turėjo prasmę tik jei ji yra garbinga. Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, garbė buvo suvokiama, kaip narsi mirtis žudant priešus. Nieko nebuvo didingiau nei atiduoti gyvybę dėl savo valdovo, savo tautos, drąsiai mirti kovoje; nieko nebuvo svarbiau už garbę, ištikimybę ir tikėjimą savo lyderiais, savo dievais. Žmogus nebijojo mirti, nes tai buvo dalis kovos, dalis pasipriešinimo. Jei negyventa didingai, žmogus norėjo bent taip mirti.

Vikingų kultūroje mirtis mūšio lauke taip pat buvo siekiamybė, nes tik narsūs didvyriai galėjo patekti į Valhalą, kurioje kasdien kautųsi ir mirtų mūšiuose su savo bendražygiais, o kasvakar prisikeltų, švęstų ir pasakotų tas pačias legendomis virtusias istorijas.

Atsiradus ir pasaulyje įsivyravus krikščionybei paskutinio teismo sąvoka įgavo dar didesnę reikšmę, o tikėjimas krikščionišku Dievu buvo praturtintas fanatizmo nata. Viduramžiais, jei būtų buvę kopėčios pas Dievą į Dangų, visi jomis būtų užlipę. Šiais tamsiaisiais laikais mentalitetas buvo taip nusiritęs, jog sunaikintų eretikų skaičius vos ne tiesiogiai konvertuodavosi į taškus Dievo malonės link. Tuo metu taip siekta švaria sąžine nukeliauti į Dangų, jog net Bažnyčia pardavinėdavo, o nusidėjėliai pirkdavo indulgencijas – dvasininkų išduodamus raštus, patvirtinančius Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimą. Mirtis beveik reiškė šventę – ilgai lauktą susitikimą su Dievu. Laimei tokie masiniai kraštutinumai galiausiai liko tik istorijos puslapiuose, tačiau net Baroko epochoje vis dar nuolat ruoštasi susitikimui su Dievu, todėl stengtasi gyventi kuo doriau, kuo daugiau savo turto skirti Bažnyčiai.

Mirtis medicinoje

Atsiradus moderniajai medicinai, tradicinė mirties koncepcija patyrė didžiulę krizę. Mirties sąvoka jau nebebuvo vien susijusi su dievų ar Dievo valia – pagaliau atsirado ir biologinis aspektas, apšviečiantis, kai gyvybė užgęsta smegenų dalims pamažu, vienai po kitos nustojus veikti.

Medicinoje ilgai nebuvo tikslaus ir vieningo apibrėžimo, kas yra mirtis. Dažniausiai, murusiu laikytas žmogus, neberodantis gyvybės ženklų: kvėpavimo ar širdies plakimo. Tik 1968 m. Harvardo medicinos mokyklos komitetas sukūrė vadinamuosius Harvardo kriterijus, o šiandien dažnai girdima smegenų mirtis buvo įvesta į įprastus mirties apibrėžimus ligoninėse.

Siekdama dar labiau suvienodinti stacionarinės mirties apibrėžimą 1981 m., Naujai suformuota Prezidento etinių problemų medicinos ir biomedicininių bei elgsenos tyrimų tyrimų komisija (angl. President’s Commission for the Study of Ethical Problems in Medicine and Biomedical and Behavioral Research) rekomendavo visoms valstybėms priimti Vieningą mirties nustatymo aktą (angl. Uniform Determination of Death Act (UDDA))

Pagal šį aktą asmuo, patyręs (1) negrįžtamą kraujotakos ir kvėpavimo funkcijų nutraukimą arba (2) negrįžtamą visų smegenų funkcijų nutraukimą, įskaitant smegenų kamieną, yra miręs.

Šiandien mirties vaizdas yra iškreiptas. Žmogaus smegenys gali būti visiškai mirusios, tačiau palaikant pagrindinius gyvybės požymius, kaip kvėpavimo funkciją, širdies plakimą, metabolizmą ir kt., žmogaus kūnas yra pririšamas prie gyvybės, nors pats socialine prasme jau yra miręs. Kita vertus, viltis dažnai yra stipresnė už sveiką protą, o stebuklu pasibaigusios istorijos tik sustiprina tikėjimą atsigavimu.

Mirties baimė

Anksčiau mirtis buvo suvokiama kaip natūrali pasaulio dalis. Šiandien, kuriant įvairius vaistus ir gydymo būdus, jog žmogus gyventų kuo ilgiau, netektis priimama ypač skaudžiai. Galbūt tai dalis pasąmoninio suvokimo, žmogaus ego užgavimo, jog jis nesugebėjo kovoti ir nugalėti pačią mirtį.

Turbūt čia ir iškyla mirties baimės priežastys. Žmogus nebekovoja su mirtingu priešu, o jo idėja gyventi amžinai išlieka utopine. Antra priežastis, kodėl šiandieninis žmogus bijo mirti – tikėjimo stoka. Čia kalbama ne vien apie tikėjimą Dievu ar Anapusiniu pasauliu – ne, šiandieninis žmogus dažnai neturi kuo tikėti, dėl ko galėtų mirti ramiai, dėl ko jo mirtis būtų prasminga. Tačiau ar iš tikrųjų taip baisu virsti niekuo, išnykti be jokios žymės? Net jei po mirties nėra nieko – nei žydinčių sodų, nei deginančių liepsnų – ar tai iš tikrųjų turėtų gąsdinti? Baisu mirti, tačiau ne dėl to, jog nežinome, kur nukeliausime, o gal ir pranyksime visam laikui. Ne, mirti baisu, nes paliksime viską, dėl ko esame gyvi, dėl ko lenktyniaujame su savo atgaline eiga tiksinčiu laikrodžiu. Vis dėlto, gyvenimas ir yra neįmanomas be mirties, nes mirtis – pagrindinis pasaulio variklis, priežastis, dėl kurios veikiame. Kokia būtų prasmė gyventi, kai egzistencijai suteikta amžinybė?

Mirtis yra skaudi, tačiau įsižiūrėjus galima pamatyti jos savitą grožį. Tokia fundamentali destrukcija tampa kūrybos dalimi – mirtis kuria erdvę naujai egzistencijai, naujam gimimui; žuvęs augalas užleidžia vietą po saule naujam daigui. Galbūt gyvybė visgi yra destrukcija, o visiškas nykimas, mirtis – tik kita kūrimosi forma? Pasaulyje egzistuoja tobula ir nesuardoma pusiausvyra: veikimą atsveria neveikimas, amžinybę – laiko nebūtis, o gyvenimą – mirtis, bet kad ir kokios skirtingos pusės būtų, jos balansuoja ant tų pačių, natūralių Visatos dėsnių svarstyklių, kurioms pasipriešinti nėra pajėgus nei vienas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.