Viena kolektyvinių prasmių sistemų, susiejančių individualius lietuvių tremtinių pasakojimus apie kančią ir mirtį – „tėvynės" sąvoka.
Sovietmečiu vyko masinė tautinių kostiumų gamyba, kitaip kultivuojama ir eksploatuojama etnotautinė simbolika.
Sovietmečiu vykdytas nutautinimas yra mitas: stengiamasi ne nutautinti, bet išimti tam tikras tautiškumo formas ir įtvirtinti kitas.
Kalbama, kad „sugriovėme vieną sąjungą, sugriausime ir kitą“. Šie pasisakymai galbūt ir triukšmingi, tačiau ir neatsakingi.
Ar paminklas, iškilsiantis Lukiškių aikštėje, turi būti tradicinis Vytis? Ar modernus paminklas su Vyčio elementais?
Kalbėdami apie prisitaikymą sovietmečiu, aptinkame paradoksalų lietuviškosios tarybinės valdžios ir plačiosios visuomenės „bendradarbiavimą“
Tarybinė valdžia norėjo žmones atitraukti nuo Bažnyčios ir religinių praktikų, pakeisti pasaulėžiūrinius ir vertybinius orientyrus.
Aktualinimas nėra vienareikšmis dalykas. Asmenybės gyvenimo ir veiklos interpretacijos gali labai nutolti nuo pačios istorinės asmenybės.