
Literatūra, vaduojanti iš traumų. Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux paskaita
„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.
„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.
Beveik aštuoni šimtai puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas.
Jos knygų herojės – tikros, pilnakraujės moterys, visiškai atviros ir nedangstančios savo skaudulių.
„Aš nesu genijus. Tiesiog dirbu savo darbą“, – yra pareiškęs viename iš paskutinių duotų interviu J. Saramago.
Annie Ernaux rašo apie buvimą be namų, apie socialinę klasę, apie laiką ir aistrą.
Poeto Cz. Miłoszo santykį su Vilniumi išraiškingiausiai nusako žinoma eilėraščio frazė: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti“.
„Turiu namus, kurie, kaip sakau, mano mintyse yra kasdien. Bet turiu ir šiuos namus, kur gyvenu, kur dirbu“, – kalba tanzanietis rašytojas.
„Viską privalu analizuoti. Tokia yra gyvenimo paslaptis“, – yra teigęs vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių atlikėjų B. Dylanas.
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!