Partizanas Vytautas

Partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto biografija

Gyvenimas iki partizaninio karo pradžios

Jonas Žemaitis-Vytautas gimė 1909 m. kovo 15 d. grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje, Palangoje. Vėliau su šeima persikėlė į Lomžą ir pradėjo eiti į mokyklą Lenkijoje, kur mokėsi lenkų kalbos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičių šeimai teko grįžti į Lietuvą, kur jie įsikūrė Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime. Dėl sudėtingų aplinkybių vos po metų J. Žemaičiui su šeima teko kraustytis į Raseinius. Žemaitis Raseinių gimnazijoje baigė šešias klases, o vėliau, siekdamas tapti artilerijos karininku, įstojo į Kauno Karo mokyklą. 1929 m. spalio 6 d. Jonas Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, 1938 m. vasarą grįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Vėliau jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o netrukus buvo apdovanotas ir Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis buvo perkeltas į Šiaulius, kur vadovavo 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui išėjo į atsargą. 1944 m. įstojo į generolo Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir buvo jos 310-ojo bataliono vadu.

Partizano Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimas partizaninio karo metu

Išformavus generolo Plechavičiaus Vietinę rinktinę rinktinę J. Žemaitis kurį laiką slapstėsi, o 1945 m. prisidėjo prie partizaninio judėjimo prieš SSRS okupantų valdžią ir, balandžio 23 d. davus partizano priesaiką, buvo paskirtas partizanų „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininku bei pasirinko Dariaus slapyvardį.

1947 m. Žemaitis tapo Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. Jungtinės Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį organizacinį vienetą, tad buvo įkurta Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritis, kurios vadu tapo J. Žemaitis, tais pačiais metais pasirinkęs jau Vytauto slapyvardį. Tais pačiais metais Jonas Žemaitis-Vytautas ėmėsi organizuoti bendrą partizanų vadovybę.

1949 m. J. Žemaitis-Vytautas sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), tapo jo Tarybos Prezidiumo pirmininku. Partizanų suvažiavimo metu buvo pasirašyta Vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, o J. Žemaitis-Vytautas tapo šios deklaracijos signataru. Jam vadovaujant buvo numatyta LLKS strategija ir taktika.

1951 m. gruodį Žemaitį ištiko insultas, dėl kurio jis buvo paralyžiuotas, o medicininės pagalbos sulaukė tik 1952 m. balandžio mėn. Dėl sunkios sveikatos būklės J. Žemaitis-Vytautas atsisakė pareigų, kurias vėl pradėjo eiti tik 1953 m. pavasarį.

Gegužės 30 d. bunkeris Šimkaičių miške Jurbarko rajone buvo išduotas. Panaudojus migdomąsias dujas paralyžiuotas vadas buvo paimtas gyvas. MVD komisaras L. Berija siūlė laisvę ir gyvybę už sutikimą bendradarbiauti su okupantais. Vadas atsisakė. 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas Maskvos Butykų kalėjime.

2009 m. kovo 12 d. Jonas Žemaitis-Vytautas Lietuvos Respublikos Seimo buvo pripažintas kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas.