
Literatūra, vaduojanti iš traumų. Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux paskaita
„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.
„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.
„Niekad neėmiau į galvą, jei kas laikė ar vadino „profesoraite“, – teigia J. Sprindytė.
„Aš nesu genijus. Tiesiog dirbu savo darbą“, – yra pareiškęs viename iš paskutinių duotų interviu J. Saramago.
Žmonės taps laimingesni tada, kai atras būdą vėl gyventi pirmykštėmis bendruomenėmis. Tokia buvo K. Vonneguto utopija.
Okupacijos sąlygomis, tikisi profesorius T. Venclova, vertimai lavino mintį ir jausmą.
Šimtmetį gyvename be literatūrinės revoliucijos, nes J. Joyce’o „Ulisas“ pateikė dabartinio literatūrinio rašymo kanonus.
Ar sunkumas yra genialumo požymis, ar reikia juo vadovautis, kai bandome surasti reikšmingų kūrinių šimtmečio galo mene?
2022-ieji – Umberto Eco (1932–2016) devyniasdešimtmečio metai.