Pasaulio rašytojai

Karas Ukrainoje, pasak Kristinos Sabaliauskaitės, mums visiems tapo lakmuso popierėliu, parodė tikruosius veidus, sudėjo taškus ant „i“.

„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.

Brangūs plunksnos kolegos ir kolegės, jauni šios keistos profesijos šalininkai, rašymas yra pragaras, nuolatinė kankynė, virimas dervoje.

Pažintis su jo kūryba praturtina, o iš kitos pusės – kažkiek apiplėšia, nes, radus tokį lobį, nebėra tiek daug noro skaityti kažką kito.

„Karantinas nėra labai kūrybingas laikas, nes jis nėra laisvas“, – sako D. Staponkutė.

Gerai rašyti tikrai galima išmokti, bet... gera kalba be kūrėjo nuojautos yra tik pusė kelio.

„Tai romanas apie meilę. Bet herojų meilės fonas – žiauri epocha, kurioje jiems teko gyventi“, – rašo J. Melnikas.