Pauliaus Širvio eilės

Jau šimtasis. Paulius – rudenio vaikas, Aukštaitijoj išėjęs aušrų ir žvaigždžių mokyklą, jau paauglystėje supratęs gyvenimo gėlą ir ilgesį.

„Ne kartą teko susitikti su poetu, kuris gyveno tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus – viską išdalinęs kitiems.“

Su niekuo nesumaišysi P. Širvio intonacijų ir jo balso.

Poetą P. Širvį gyvenimas laužė negailestingai – jį ne tik puolė priešai, bet ir išduodavo draugai.

Su meile prisiminkime ryškiausią mūsų tautos meilės dainių, tikrąjį rasos tyrumo lyriką, susirinkime jo eilėraščių knygas.

Drauge su muziejininku A. Pakėnu giliau pažinę poeto P. Širvio gyvenimą ir kūrybą, pasiekiame ir liūdną atsisveikinimą.

Apie poeto P. Širvio žmogiškąsias dorybes ir ydas – penktoji A. Pakėno perengta prisiminimų dalis.

Prisiminimuose apie P. Širvį prieš akis iškyla vaizdingos poeto gimtinės apylinkės, iš arčiau susipažįstame su lyriko šeima.