Poezija ir literatūra

Stiprios prozos stinga, daugėja fragmentiškų pasakojimų, tekstų rašymui daug poveikio daro socialiniai tinklai.

Skaitykite Rimanto Kmitos knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ (išleido leidykla „Tyto alba“) ištrauką.

„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.

Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.

„Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus“, – sako Zigmas Pakštaitis.

„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.

Kad reikės, bus ir išeitis – kalba literatūros klasikės išmintis Krizo Šimonio lūpomis romane „Aukštujų Šimonių likimas“.

„Poezija – specifinė grožinė literatūra. Ją, drįstu teigti, kiekvienas savaip supranta arba perskaito“, – sako Rašytojų sąjungos narys.