Poezija

Tai buvo kūrėja, pabrėžusi, kad jos kūryba netinkama nei groti, nei dainuoti, nei šokti. Ji skirta mąstyti.

Pokalbis su poetu, laimėjusiu turbūt visus Lietuvoje už poeziją teikiamus apdovanojimus.

Stiprios prozos stinga, daugėja fragmentiškų pasakojimų, tekstų rašymui daug poveikio daro socialiniai tinklai.

Kodėl ne snaigės, o žydėjimas? Nežinau. Tik turiu prisipažinti, kad jau prieš dešimtmetį atidaviau vasarį poetui Antanui Masioniui.

Vasario mėnesį Šiluvoje skaitome ir drauge kviečiame panirti į bičiulių kunigų knygą dvigubu pavadinimu.

Skaitykite Rimanto Kmitos knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ (išleido leidykla „Tyto alba“) ištrauką.

Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.

„Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus“, – sako Zigmas Pakštaitis.