Pranciškonų šventieji

Pašaukimas į skaistumą ir kvietimas pašvęsti visą savo gyvenimą Dievui jaunam paaugliui tapo sunkios kovos pradžia.

Jo meilė broliams ir seserims ypač pasireiškė Krokuvą užklupusią maro epidemiją, kai pranciškonai be atvangos darė viską, ką galėjo.

„Dabar man pasakykit, – taip jis užsidegęs šaukdavo aikštės, – kas yra pusė? Tai pasidalijimas“.

Leopoldo nuolatinis posakis buvo: „Turėk tikėjimą!“

Visas t. Pabrėžos gyvenimas, maldingumas, apaštalinis užsidegimas jį padarė didžiu šv. Pranciškaus Asyžiečio sūnumi.

Benedikto tėvai buvo juodaodžiai iš Afrikos, paimti į vergiją Sicilijos kaime.

Anglijos pranciškonų provincijos įkūrėją pal. Anelį į pranciškonų ordiną priėmė pats šv. Pranciškus, lankydamasis Pizoje.

Popiežius mirė, o Rožė taip ir liko iškilmingai nekanonizuota. Nepaisant to, jos vardas minimas tarp šventųjų jau 1583 m.