Ruduo

Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.

Nepakeičiamų nėra. Taip sako medžiai ir meta lapus. Paupiai išskaidrėja, pusnuogiai mikrorajonai žvelgia vienas į kitą abipus vandenų.

Prieš savaitę tankiame didžiųjų sprigių sąžalyne suradau nepaprastai gražų ir didelį mažojo sfinkso vikšrą.

Einame, įsakmiai sako. Tas egzistencinis klausimas, kurį nuolat sau užduoda žmogus, net jeigu ir nebegali jau niekur eiti.

Šitame disonansų ir prieštaravimų kupiname pasaulyje netgi ruduo atrodo kaip disonansas – ak, ir vėl tas rugsėjis.