
Laiškai iš kaimo. Rudens monotonija: užsitęsusi dulksna ir neprognozuotas atšalimas
Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.
Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.
Taip ir praeina kalendoriniai bobų vasaros terminai, priartėja lapų kritimo metas, paskui teks laukti lapkričio vėtrų ir priešžiemio.
Nepakeičiamų nėra. Taip sako medžiai ir meta lapus. Paupiai išskaidrėja, pusnuogiai mikrorajonai žvelgia vienas į kitą abipus vandenų.
Prieš savaitę tankiame didžiųjų sprigių sąžalyne suradau nepaprastai gražų ir didelį mažojo sfinkso vikšrą.
Einame, įsakmiai sako. Tas egzistencinis klausimas, kurį nuolat sau užduoda žmogus, net jeigu ir nebegali jau niekur eiti.
Šitame disonansų ir prieštaravimų kupiname pasaulyje netgi ruduo atrodo kaip disonansas – ak, ir vėl tas rugsėjis.
Pirmoji šalna šį rudenį buvo labai anksti, rugsėjo penktąją. Nebestebina tokios menkos, nors ir neprognozuojamos, anomalijos.
Aplink vis dar žydintį baltąjį barkūną plasnoja citrinukai, o tamsuojančių pavėsinės stulpų link lekia daug raudonų boružių.
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!