
Dailės istorikė D. Vasiliūnienė: „Vis dar turėdami senamiestį, dideliu greičiu prarandame jo dvasią“
Norėtųsi, kad rastųsi daugiau politinės valios, savininkų, miestiečių atsakomybės ir nepopierinės meilės Vilniaus kultūriniam palikimui.
Norėtųsi, kad rastųsi daugiau politinės valios, savininkų, miestiečių atsakomybės ir nepopierinės meilės Vilniaus kultūriniam palikimui.
Didžiausią nerimą kelia atsakomybės už kultūros paveldą decentralizacija.
Galop tik Dievas turi galią matyti pro daiktus ir reiškinius, o žmogus apriboja savo matymo lauką.
Blogybės senamiestyje – pastatų aukščio didinimas, užstatymo tankinimas, aplinkos modernizavimas.
Bažnytinio paveldo muziejuje bus kalbama ne tik apie dailę bei tikėjimą, bet ir apie jųdviejų akistatą.
Jeigu jau gaminti daugiaaukščius „buildingus“, tai reikėtų daryti gerokai toliau nuo centro.
Didįjį penktadienį žvilgsnis savaime krypsta į Kryžių ir Nukryžiuotąjį.
Baroko epochoje gavėnios laiku bažnyčių presbiterijas nuo mirtingųjų akių užklodavo milžiniškos biblinių scenų uždangos.
Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.