Šiaurės Atėnai

M. Mitkevičius gražiai mąsto apie pyktį, psalmininko nukreiptą į nedorėlius, nusidėjėlius ir kvailius, pasiremdamas gausia teorine medžiaga.

Bažnyčia nuo seno girdėjo, kad per augančias jos vaikų gretas matosi nematomas mokytojas, pats Dievas.

Kažkas gerai paklausė: ar gali Dievas nubraižyti trikampį su keturiais kampais?

Antikos laikais tekstų kopijavimu daugiausia užsiimdavo vergai. Romoje juos vadino librarijais.

Panašios nuotraukos laukiau daugybę metų, ir buvo keista, kad didieji tarybinio Vilniaus fotografai nebuvo pastebėję Jaunimo sodo dramblių.

Vienmarškinis, basas. Tarp kažin kokių lūženų ir šiukšlių. Negyvų namų fone, kur visi lyg išmirę. Vienui vienas.

Verčia kūnas žmogų gyvulio gyvenimą gyventi. 

V. Daujotytė savo knyga patvirtina, kad kraštovaizdžio poetika galima dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu.