Sibiras

Mes sakome „Sibiras“, kietai ir žudančiai, o daiktavardis juk iš tiesų moteriškosios giminės – „Sibir’“. Minkštas, švelnus žodis.

Nevyriškas, vaikiškas liudijimas leidžia skaitytojui pažinti tremties aspektus, apie kuriuos dažniausiai nutylima.

Pasakojimas apie Aušrelę ir Henriką Vilkus – sutuoktinius, kartu įveikusus Sibiro tremtį.

Kodėl brolių Černiauskų knygose tiek daug kasdienės kančios, nebepaguodžiamo sopulio ir vargo?

Mano teta Ona Vitonienė (1911–2009) atsiminimų apie tremtį neparašė.

Apie tremtį mažo vaiko akimis ir sėkmingą pabėgimą į Lietuvą pasakoja Joana Danguolė Sadeikienė.

Rašytojas S. Abromavičius aprašė pusšimčio Lietuvos vaikų, iškentusių kelionę į tolimąjį Sibirą, likimus.

Tikrumą, teisingumą mes susigrąžintume ne aiškindamiesi, kas yra tiesa, bet savanoriškai prisiimdami atsakomybę.