
Ketvirtasis sekmadienis šv. Juozapo garbei. Pavaduoti dangiškąjį Tėvą
Juozapas susiduria su bejėgiškumo ir netikrumo jausmu. Bet jis žino, kad Tėvas tikrai neapleis savo Sūnaus ir išgelbės Jį.
Juozapas susiduria su bejėgiškumo ir netikrumo jausmu. Bet jis žino, kad Tėvas tikrai neapleis savo Sūnaus ir išgelbės Jį.
Juozapas mums parodo, kad atsakomybės prisiėmimas yra kelias, kuris neklaidina.
Susidūrę su tuo, kas išmuša mus iš vėžių, išmokime klausti Dievo Valios ir pasitikėti Jo vedimu.
Tegul septyni sekmadieniai su Juozapu taps proga tapti geresniu Kristaus mokiniu, o tai ir yra kiekvieno pamaldumo galutinis tikslas.
Septyni vyrai – pasauliečiai ir kunigai – dalijasi mintimis apie besibaigiančius Šv. Juozapo metus ir savo santykį su šiuo šventuoju.
Šv. Faustinos laikais čia stovėjo šviesi šv. Juozapo skulptūra. Jos kopiją spalio 2 d. pašventins arkivysk. G. Grušas.
„Kaip aš galiu rūpintis tikrovės pamatu, ant kurio pats stoviu?“ – galėtų paklausti Juozapas. To galėtų paklausti ir kiekvienas teologas.
Priėmęs aukščiausiąjį teisingumą, tampu iš tiesų laisvas. Esu išlaisvinamas iš revanšo troškimo. Esu išplėštas iš blogio rankų.
Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.