Jį karpiniuose sudomino proto koncentracija ir minties bei vaizdo išgryninimas. Negali tiesiog atsisėsti ir iškarpyti ką panorėjęs, tiesa?
Menotyrininkas V. Rimkus I. Užkurnį pavadino liaudies dailės gigantu.
Seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda kalvio kūryboje.
„Atsikėlei ir žinai, kad juodai turi dirbti. Kad durniaus čia nepavoliosi. Sunkus darbas, bet man – malonus.“
Prieš latvius reikia nulenkti galvą už tai, kad kiekvienas senasis ženklas, ar dailininko, ar kito žmogaus padėtas, turi latviškas šaknis.
Tautodailė, protėvių šaknys – įgimtos, jos išlenda, tikina kryždirbys V. Jackūnas.
S. Lampickas sukūrė savąją Tūlą – iš medžio, bet su tomis pačiomis atpažįstamomis alyvų kekėmis ir iš rankų krintančiomis širdimis.
Kaip tautodailininkių rankose gimsta nepaprasto grožio raštai, išskutinėti ant trapaus margučio lukšto.
Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.
Prisidėkite skirdami paramą.