Tautodailė

Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, mano kryždirbys.

Nepatogus ne pats tautinis drabužis, o požiūris į jį, sako žemaitė tautodailininkė, audėja.

Anot meistro, kryždirbystė gyvuosianti tol, kol bus tikinčių žmonių, „o jeigu tikėjimas silps, kam tada statyti kryžių?“

Kai kuria kryžių, meistras visas mintis skiria tik tam. Ir viduje jaučia sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.

Rankose laikant išdrožtą šventąjį meistrą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbą dirbant.

Svarbu pagauti sakralumą, sako medžio meistras, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą ir nusiimtų prieš ją kepurę. 

Kaip sako sodų rišimo meistrė L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė, šiaudų sodas turi savo baltą burtą – darnos, sėkmės, sugyvenimo linkėjimą.

Verbų raštus pynėjos vadina savais terminais: burbulais, Kazimiero karūnomis, pasakoja verbų pynimo amato puoselėtoja A. Granicka.