Tautodailė

Rodukos kaimo kapinaitėse akį iš tolo traukia raudonuojančios M. Milinavičiaus stulpinės skulptūros.

Turbūt retas Pasvalio krašto gyventojas nėra bent kartą girdėjęs alegorijos „šilo genys“.

Senais laikais Gudakiemyje kiekvienas iš čia užkalbintų parodydavo „drožėjo“ Vytauto Šibailos namą, aptvertą akmenų tvora.

Beveik kiekviename Dzūkijos kaime gyveno žmogus, kuris sumeistraudavo paprasčiausios klasikinės formos kryžių ne tik kapui, bet ir sodybai.

Dzūkijos kaime gyveno žmogus, kuris sumeistraudavo pačios paprasčiausios klasikinės formos kryžių.

Jį karpiniuose sudomino proto koncentracija ir minties bei vaizdo išgryninimas. Negali tiesiog atsisėsti ir iškarpyti ką panorėjęs, tiesa?

Menotyrininkas V. Rimkus I. Užkurnį pavadino liaudies dailės gigantu.

Seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda kalvio kūryboje.