Rankose laikant išdrožtą šventąjį meistrą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbą dirbant.
Svarbu pagauti sakralumą, sako medžio meistras, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą ir nusiimtų prieš ją kepurę.
Kaip sako sodų rišimo meistrė L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė, šiaudų sodas turi savo baltą burtą – darnos, sėkmės, sugyvenimo linkėjimą.
Aš galiu didžiuotis – mūsų šeimoje duonos raugas nebuvo prapuolęs, sako senojo duonos kepimo meistrė V. Viskontienė iš Kretingos.
Verbų raštus pynėjos vadina savais terminais: burbulais, Kazimiero karūnomis, pasakoja verbų pynimo amato puoselėtoja A. Granicka.
Pagrindinis senųjų amatų dailidystės amatų puoselėtojo dėsnis – tai, ką darai, turi būti reikalinga kitiems žmonėms ir malonu sau pačiam.
Menininkas priartina sakralinių skulptūrų paviršių faktūras – grafiškas ir iškalbingas, bylojančias apie bėgančio laiko tėkmę.
Atstatant kryžių verta įnešti ką nors naujo, neperžengiant trapios ribos tarp autentikos ir noro padaryti gražiau, kad žmogus stabtelėtų.