Tautodailės atspindžiai

Klaipėdietė I. Ungaro – viena iš tų retai sutinkamų delmonų siuvinėjimo meistrių, perėmusi šią tradiciją iš savo prosenelės.

Verba, kaip ir pats meistras, turi tobulėti. O tradicija, esanti kraujyje, turi tęstis. Taip svarsto verbų meistrės Leokadija ir Olia.

„Reikia pakalti ir būti pakalusiam, kad ką nors sukurtum“, – sako kalvis S. Kronis.

„Senieji meistrai buvo žmonės, kurie turėjo kitą sielą. Jie viską darė su didele meile“, – sako Dzūkijoje gerai žinomas meistras.

Išliks ar neišliks kryždirbystės tradicija, bus ar nebus reikalingi dievdirbiai – priklauso nuo daugelio dalykų.

Akims P. Miežio sodyboje keliaujant medinių statinių ar skulptūrų įlinkiais ir išlinkiais, supranti, kaip viskas čia gyva.

Išmintis apie būtį žmogaus, nuolat dirbančio su medžiu ir jame ieškančio kūrybos prasmės.

Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, mano kryždirbys.