
Atleidimo didybė ir trapumas (II). Atleidimas ir atsiprašymas Dievo pusėje
Niekas neturi recepto, kuris leistų nededant pastangų atleisti ar atsiprašyti.
Niekas neturi recepto, kuris leistų nededant pastangų atleisti ar atsiprašyti.
Dievui mes dažnai esam tartum zyziantys vaikai. Ir Jėzus leidžia suprasti, kad tai nėra blogai.
Tikinčiųjų (kaip Dievo vaikų) kreipimasis į Dangaus Tėvą yra Dvasios vedimo pasekmė, maldingai atsiliepiant į malonės veikimą.
Dievas yra daugiau. Daugiau už bet kokias ideologijas, politiką, karą. Daugiau už neapykantą ir baimę. Daugiau už mano problemas, už mirtį.
Pagonys tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo, o mes? Dėl ko manome būti išklausyti?
Būti su Žodžiu yra svarbiau nei pasakyti daugybę žodžių.
Krikščionija pripažįsta, kad velnias yra konkretus asmuo, kuri į mūsų aplinką ir mus pačius įžengti turi tiek laisvės, kiek jos suteikiame.
Bažnyčioje ir vėl diskutuojama dėl šeštojo „Tėve mūsų“ maldos kreipinio „ir neleisk mūsų gundyti“.
Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.