Velykos

Velykos

Pavasaris ir Šv. Velykos, regis, neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Vieni šią šventę sureikšmina labiau, kiti mažiau, tačiau švenčia ją bemaž visi. O ar žinote, iš kur ši šventė kilo, kokia jos istorija? Kaip Velykos buvo švenčiamos seniau ir kokios Velykų tradicijos vyrauja šiandieninėje kultūroje?

Kas yra Šv. Velykos?

Nors Šv. Velykas švenčia daugelis, tačiau tikrai ne visi galėtų atsakyti į klausimą, kas yra Velykos. Į jas pirmiausia turėtume žvelgti per krikščionybės prizmę. O šiame kontekste Velykos yra Kristaus prisikėlimas – pati reikšmingiausia ir drauge seniausia krikščionių šventė, kuria siekiama paminėti po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimą. Su tuo ir siejama Velykų šventės kilmė.

Kada švenčiamos Velykos?

Ši šventė yra viena iš tų, kurios kilnojamos, t. y. neturi tokios pastovios datos kaip, pavyzdžiui, Šv. Kalėdos. Velykų šventės data kasmet nustatoma vis kita, remiantis Mėnulio ir Saulės kalendoriumi, o Vakarų bažnyčiose ši šventė švenčiama pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio. Pastarasis skaičiavimo būdas pradėtas naudoti dar 325 metais.

Remiantis Grigaliaus kalendoriumi, anksčiausia Velykų data gali būti kovo 22 diena, o vėliausia – balandžio 25 diena. Rytų krikščionių bažnyčiose naudojamasi ne Grigaliaus, bet Julijaus kalendoriumi, o pagal jį, kovo 21 diena atitinka balandžio 3 dieną Grigaliaus kalendoriuje, būtent todėl Rytų krikščionys Velykas švenčia anksčiausiai – balandžio 4 dieną, o vėliausiai – gegužės 8 dieną.

Šventų Velykų simboliai

Daug papročių siejama su Velykų švente. Nemaža dalis jų turi pagoniškas ištakas, pavyzdžiui: regis, esminis Velykų simbolis – margučiai, taip pat Velykų bobutė, Velykų kiškučiai, tai pat ir mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas.

Didžioji Velykų savaitė: reikšmė, papročiai ir tradicijos

Didžiąja savaite vadinama savaitė prieš Šv. Velykas. Prasideda ji Verbų sekmadienį. Šią dieną minima Kristaus įžengimo į Jeruzalę diena. Čia jį pasitiko vietiniai, modami palmių šakelėmis, o šiandien pastarąsias atstoja kadagys, be kurio sunkiai įsivaizduojamos tradicinės verbos. Tačiau visgi tai priklauso nuo regiono – kai kuriuose kadagio šakeles keičia ar joms draugiją palaiko tujos, karklai ir kt.

Reikšmingiausios šią savaitę yra trys dienos: ketvirtadienis, penktadienis ir Velykų naktis. Jas dažnai galite išgirsti vadinant Didžiuoju tridieniu. Ypatinga reikšmė tenka Velykų nakčiai (t. y. iš šeštadienio į sekmadienį), o po jos ankstų Velykų rytą einama į bažnyčią. Vėliau dažnas švenčia namuose su šeima, giminėmis, bičiuliais. Yra šalių, kuriose šventos Velykos pradedamos švęsti jau nuo Didžiojo ketvirtadienio.

Didysis ketvirtadienis

Jo paskirtis – duoklė Paskutinei vakarienei, kurios metu Kristus vakarieniavo su savo mokiniais, iškart po vakarienės jis buvo išduotas, suimtas. Laikantis senosios tradicijos Lietuvoje po Didžiojo ketvirtadienio vakarinių pamaldų bažnyčiose viskas nurimsta, negirdėti nei vargonų, nei varpų.

Dar vienas reikšmingas šios vakarienės aspektas tas, jog Kristus savo mokiniams plovė kojas, kas simbolizuoja nusižeminimą. Taip pat dėl šio veiksmo Didysis ketvirtadienis laikomas ir ta diena, kai šeimininkės švarina namus. Tiesa, šiame kontekste reikšmingas ne tik išorinis, tačiau ir vidinis apsivalymas.

Didysis penktadienis

Tai – Kristaus kančios bei mirties diena. Ši diena yra vienintelė, kuomet bažnyčiose neaukojamos šventos Mišios. Vietoje jų paprastai prisimenama Kristaus istorija, jo gyvenimas, pasiaukojimas, kančios dėl visų žmonių, t. y. mūsų. Didįjį penktadienį išskirtinis dėmesys tenka kryžiui, kadangi Kristus mirė ant kryžiaus.

Didysis penktadienis – susikaupimo, rimties metas. Šią dieną verta apgalvoti savo gyvenimą, priimamus sprendimus, kaltes, gerus ir negerus darbus.

Šį penktadienį reikėtų nevalgyti mėsos ir pieniškų valgių. Stipriai tikintys tądien nevalgydavo visai.

Didysis šeštadienis

Kristus nuo kryžiaus jau nuimtas, palaidotas, tad ši diena – laukimo. Daugelis juo tikėjusių jautėsi nusivylę, mat suprato, kad visgi Kristus tebuvo paprastas žmogus, mirtingas. Tačiau vienas asmuo – jo motina Marija – neprarado tikėjimo.

Apsilankę Didžiojo šeštadienio pamaldose netruksite pastebėti, kad šią dieną reikšmingas vaidmuo priklauso ugniai ir vandeniui. Bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje – ugnis. Ir šiandien gaji tradicija to švęsto vandens parsinešti į namus ir pašlakstyti juo savo būstą. Seniau atnešti ugnies ir vandens buvo jaunimo, t. y. vaikų bei paauglių, pareiga. Buvo labai svarbu, jog ugnis nešama neužgestų. Tad tik galite įsivaizduoti, kaip tai įspūdinga, turint omenyje, kad neretam reikėdavo iki namų sukarti kelis ar net dešimtį kilometrų! Dar vienas su tuo susijęs paprotys – nepriimta šventos ugnies skolintis, mat kiekvienas į savo namus jos turėdavo parsinešti pats. Ugnies laukdavo namų šeimininkė – krosnis būdavo kruopščiai išvalyta, prikrauta naujų malkų, tereikėdavo sulaukti ugnies. Ant pastarosios būdavo ruošiami valgiai Velykų stalui.

Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad šią ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti. Tačiau tai ne taip ir paprasta, todėl kiek vėliau tradicija buvo pakeista, t. y. jos laikas sutrumpintas iki Sekminių. O štai dabar jis dar trumpesnis – šventą ugnį išlaikyti neužgesusią reikėtų iki Velykų ryto. Visgi reikia pripažinti, jog šiais laikais kur kas populiariau parsinešti namo šventinto vandens. Juo šlakstomi ir namai, ir kiemas, o taip pat ir Velykų stalas bei valgiai.

Kalbant apie Didįjį šeštadienį reikia paminėti dar vieną tradiciją – šią dieną marginami Velykų simboliai – margučiai.

Didžioji naktis

Tai tikrai ypatinga naktis, kai laukiama, kol prisikels Kristus. Pamaldų metu nuo šventintos ugnies uždegama didžiulė Velykų žvakė, tikintieji taip pat gali turėti savo žvakutes, kurias prisidega nuo šventos ugnies.

Tiesa, ši naktis – tobuliausias metas Krikštui, tad neretas atnaujina Krikšto įžadus ar yra krikštijami naujai. Skaitomi skaitiniai ir Senojo bei Naujojo testamentų, skamba „Aleliuja“ ir tai yra džiaugsmingiausia Velykų akimirka, nes Kristus prisikėlė!

Velykų sekmadienis

Velykų ankstų rytą bažnyčiose vyksta pamaldos, kuriose labai dažnai susigundo dalyvauti net tie, kurie paprastai bažnyčioje nė nesilanko. Pamaldos būna išskirtinės ir labai šventiškos. Aplink bažnyčią eina procesija, aidi Velykų varpai ir giesmė „Linksma diena mums nušvito“.

Šį rytą tikintieji į bažnyčią nešasi valgius, margučius – jie yra šventinami. Anuomet dažniausiai būdavo atsinešami margučiai, duona, sviestas, sūris, pyragai, druska.

Dabar šventos Velykos dažnai švenčiamos plačios giminės rate, neretai ir su draugais, jungiasi kelios šeimos ir pan. Seniau buvo priimta šią šventę paminėti tik su šeima, neiti ir nevažiuoti į svečius.

Kaip senovėje buvo švenčiamos Velykos ir kokios Velykų tradicijos vyrauja Lietuvoje šiandien?

Jau papasakojome apie Didžiąją savaitę, tad šiek tiek plačiau paminėkime pačių Velykų tradicijas. Kaip anuomet, taip ir dabar, atsisėdus prie Velykų stalo priimta, jog pirmasis paragautas valgis turėtų būti velykinis margutis. Jis būdavo nulupamas, supjaustomas ir padalijamas visiems prie stalo susėdusiems šeimos nariams. Tiesa, pastarojo papročio dabar laikomasi jau ne visose šeimose, tačiau anuomet ši tradicija buvo labai gaji.

Tiek seniau, tiek ir dabar Velykoms namai puošiami medžių ar krūmų šakelėmis. Paprastai Velykų metu jos jau būna besprogstančios ar gerokai sužaliavę. Taip pat nevengiama namų dabinti ir pirmosiomis pavasario gėlėmis – tulpėmis, narcizais, snieguolėmis, žibuoklėmis, hiacintais ir kt. Ant stalo besipuikuojantys valgiai puošiami petražolėmis, krapais ir kitais žalumynais.

Seniau antrą Velykų dieną populiarus buvo kiaušiniavimas – vaikai eidavo rinkti margučių, vėliau imta kiaušiniautojams dalyti ir gardėsius. Ši tradicija dabar gerokai prislopusi, tačiau kai kuriose vietovėse, daugiau – kaimuose, vaikai dar susigundo šia pramoga. Surinkti margučiai paprastai būdavo panaudojami ridenimui – dar vienai išskirtinei ir labai smagiai Velykų atrakcijai.

Lalavimas – dar vienas gražus senas paprotys, dabar jau esantis daugiau istorija. Nevedę jauni vyrai eidavo į namus, kuriuose yra neištekėjusių merginų, ir dainuodavo dainas, žarstydavo komplimentus.

Seniau antrą Velykų dieną populiarus buvo ir laistymasis – pirmieji atsikėlę apliedavo vandeniu dar tebemiegančius.

Įdomybės:

  • Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą.
  • Ankstų šventišką Velykų rytą visi stengdavosi būti žvalūs, mat buvo tikima, kad jei būsi mieguistas, tai toks išliksi ir visus metus.
  • Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią.
  • Ketvirta diena po Velykų – Ledų diena. Iki šiol daug kur tikima, kad šią dieną negalima nieko dirbti, mat yra tikimybė darbu ledų krušą prišaukti.

Velykos – tai Prisikėlimo stebuklas, viltis ir džiaugsmas, kuo ir yra grįsta krikščionybė.