Vertėjai

Laviruoti tarp Scilės ir Charibdės – perdėto tikslumo (pažodiškumo) ir pernelyg laisvo nukrypimo nuo originalo – tenka visiems vertėjams.

Ištakos – „Kalva, į kurią kopiam“, jaunos afroamerikietės A. Gorman eilėraštis, sukurtas J. Bideno užsakymu jo inauguracijai.

„Vertėjui tenka įsikūnyti ar bent įeiti į autorių. Ir apie (pa)žodinį tikslumą negali būti kalbos“, – teigia vertėjas.

„Sodas“ – knyga, skirta pasiilgusiems klasikinės rusų literatūros. Tai epinis, plačiais mostais nutapytas anuometinės Rusijos paveikslas.

Man visada kyla jausmas, kad neišvengiamai gadinu originalą, neišvengiamai įsibraunu į jau sukurtą, išbaigtą konkretaus žmogaus kūrinį.

Vasario 18 d. dr. L. Laurušaitei už N. Ikstenos knygos „Motinos pienas“ vertimą teikiama Metų vertėjo krėslo premija.

Visos O. Tokarczuk knygos, verstos ir versimos, V. Jaručiui yra labai artimos. Kitaip, anot jo, ir vertimas neturėtų prasmės.

Pokalbis su poetu ir vertėju, Amerikos lietuviu Rimu Užgiriu.