Vertėjai

Nieko keisto, kad per amžius vertėjų dievas, globėjas ir patronas yra Hermis. Nedidelio ūgio, laibas, greitas, apsukrus, judrus dievukas.

Širdžiai mieliausios A. Kudulytei-Kairienei yra, ko gero, Teokrito idilės, nuo kurių ir prasidėjo jos, kaip vertėjos, kelias. 

Versdamas privalai turėti ir rašytojo pašaukimą. Vertėjas turi skaityti knygas ir mokytis, teigia Šv. Jeronimo premijos laureatas.

„Vis dėlto didžiausias autoritetas buvo ir tebėra Eimuntas Nekrošius“, – sako D. Gancevskaitė.

„Taip, vertėjas yra ir kūrėjas. Mes net meno kūrėjo statusą turime!“

Pokalbis su vertėja, rašytoja apie menko antikos pažinimo šiuolaikiniame pasaulyje šaknis ir vertėjo misiją.

Pasirinkta literatūros klasika laikyti tuos literatūros kūrinius, kurių originalas buvo išleistas seniau negu prieš 30 metų.

Laviruoti tarp Scilės ir Charibdės – perdėto tikslumo (pažodiškumo) ir pernelyg laisvo nukrypimo nuo originalo – tenka visiems vertėjams.