Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Įdėmiai skaitau profesorės Viktorijos Daujotytės knygas – vis ką nors pasižymiu, vis iš naujo atsiverčiu kai kuriuos puslapius.

Latvio Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“.

Žmogus, gebėjęs garsiau ir visai tyliai būti tarp žmonių, su žmonėmis ir žmonėms.

Rašyta knyga sunkiai, ne puslapiais, o sakiniais, kartais ir atskirais žodžiais. Galima tai jausti – teksto mažai, o gyvenimo daug.

Šį kartą ne apie poeziją kalba. Apie gal ir rūsčiausią medicinos sritį – apie širdies chirurgiją.

Tai vienas reikšmingiausių man V. Daujotytės veikalų (turiu jų visą lentyną), labiausiai atspindintis pačią Viktoriją.

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis.

Kokios yra tos universalios programos konkrečios realizacijos, užtikrinusios V. Mačerniui lietuvių literatūros klasiko statusą?