Viktorija Daujotytė-Pakerienė

V. Daujotytė savo knyga patvirtina, kad kraštovaizdžio poetika galima dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu.

Profesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus. Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą.

Klausimas, kurį pirmiausia užduoda sau V. Daujotytė, – ar tikrai esu ta, kurios verta ko nors klausti, ko nors iš atsakymo tikėtis?

R. Stankevičius savo devintąją poezijos knygą atveria klausimu: „Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė?“

Spalio 1-oji – profesorės Viktorijos Daujotytės gimimo diena.

Tik susikalbėti yra skurdas, žeminantis kalbantįjį, vargas, kurio žmogus nori išvengti, pereiti į lengviau vartojamą kalbą.

Kiekvienos tautos pamatas – būdas būti, apimantis būdą gyventi ir būdą mirti. Ir būdą išbūti.

„Kad Lietuva būtų pilna Lietuvos. Medžių ir paukščių. Žmonių, vaikų. Mokyklų. Lietuvių kalbos.“ Tokią ateitį mato profesorė.