Viktorijos Daujotytės „Iš Bileišių vasarų“

Įdėmiai skaitau profesorės Viktorijos Daujotytės knygas – vis ką nors pasižymiu, vis iš naujo atsiverčiu kai kuriuos puslapius.

Tai vienas reikšmingiausių man V. Daujotytės veikalų (turiu jų visą lentyną), labiausiai atspindintis pačią Viktoriją.

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis.

V. Daujotytė savo knyga patvirtina, kad kraštovaizdžio poetika galima dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu.

Profesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus. Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą.

Praėjus šimtmečiui, būtinajam klasiko slenksčiui, laikas tai, kas parašyta, ima keisti, transformuoti, formuoti naujas reikšmes.