Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“

Autobiografiškumas

Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, daugelis gali patikėti, jog Romanas Altorių šešėly yra kone autobiografija – tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario yra išties nemažai dvasinio panašumo: panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė. Vis dėlto, romanas Altorių šešėly nėra autobiografija ir tiesiogiai su Putino gyvenimu nesiejamas.

Trumpa romano Altorių šešėly analizė

Romanas Altorių šešėly suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios trys dalys, o ypač jų pavadinimai (Bandymų dienos, Eina gyvenimas, Išsivadavimas) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu. Romanas Altorių šešėly pasakotojas stengiasi būti objektyvus, bet juntama, kad jis simpatizuoja Liudui Vasariui, pritaria jam, palaiko, teisina jį.

Pagrindinės romano problemos:

• Kunigavimo ir poetinės kūrybos santykis
• Nukunigėjimas arba ekskunigo problema
• Pasiaukojimo
• Prigimties sudėtingumo
• Talento
• Kūrėjo laisvės
• Tikėjimo ir pašaukimo

I dalis. Bandymų dienos

Pirmoji romano Altorių šešėly dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje, niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje – tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris – prisitaikyti. Šioje dalyje atskleidžiami Vasario įstojimo į seminariją motyvai: žemiškas tėvų sprendimas, jaunatviškas idealizmas ir Maironio pavyzdys, dvasinė krizė ir Dievo paieška.

Tikėjimo problema

Šioje romano Altorių šešėly dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Variokas tampa vertės matu, paverčiančiu Vasarį, priklausantį nuo tėvų malonės, menku.

Šeimos santykių degradavimas

Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Vasaris suvokė, jog dėl tėvų jau nebegalės išstoti iš dvasininkijos, nes išstojimas taptų šeimos iliuzijų suardymu.

Liudo Vasario Dienoraštis

Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne – sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Dienoraščio ištraukose atsiskleidžia kelios problemos: meilės ir pareigos dilema, bažnyčios ir tikėjimo konfliktas, pašaukimo stoka, religijos ir kūrybos nesuderinamumas.

Liudo vasario ryšys su gamta bei pirmosios atostogos

Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Grįžimas namo Vasariui kelia palaimą, prisimenamas ryšys, turėtas nuo vaikystės.

Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Jis išlieka gamtos vaiku visame romane, o gamta vėliau tampa kūrybinių impulsų šaltiniu.

Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Šią įtemptą vidinę Vasario būseną apsunkina aplinkiniai, nes tampa aišku, jog dėl tėvų Vasaris niekada negalės išsižadėti kunigystės, negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Dėmesys žmogaus prigimčiai

Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas – Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce – tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti. Šio personažo dėka moterų draugijoje Vasaris pradeda jaustis drąsiau.

Katedros nepažįstamoji

Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas – tai dar vienas moteriškumo simbolis. Simboliškas yra ir baltas šalis, kuriuo apsigaubusi tarp piliorių bažnyčioje stovi nepažįstama moteris – balta spalva įkūnija tobulybę, tyrumą, švelnumą.

Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Liudui Vasariui nesvetimi žmogiški jausmai, tačiau jam sunku juos identifikuoti.

Bundantis menininko talentas

Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Jį paveikė gamtos laisvė, bundanti meilė.

Pamatęs pirmąjį išspausdintą savo eilėraštį Liudas negali tuo patikėti – eilėraštis atrodė tarsi ne jo, o anksčiau nuvertintos eilutės šį kartą pasirodė geros ir gražios.

Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą – Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Norėdamas būti geru klieriku – aukščiausiojo tarnu, Liudas priverstas žudyti savo Dievo dovaną.

II dalis. Eina gyvenimas

Antroje romano Altorių šešėly dalyje Vasaris matomas jau paskirtas ir tarnaujantis Kalnynų parapijoje, kur praleidžia vienerius metus.

Kunigavimo ir poetinės kūrybos konfliktas

Jau studijuodamas seminarijoje Vasaris atrado savo polinkį į literatūrą, o tiksliau poeziją, tačiau nuolat blaškėsi tarp poeto ir kunigo profesijų pasirinkimo ar bent jų suderinimo, o šių dviejų pradų kova tęsiasi ir antroje romano dalyje.

Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą, – gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Tai pirmasis Liudo Vasario susidūrimu su kultūra, jos turtais – baronienė Rainakienė Vasariui atveria kultūros lobyną, pripildytą knygų, kurių Vasaris niekada negalėjo gauti ir kurias jis godžiai skaitė.

Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija. Taigi, Vasaris bando kurti, o jo kūryboje jausmingos eiliuotos mintys, nederančios su kunigo pareigomis, maskuojamos gamtos vaizdais.

III dalis. Išsivadavimas

Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Bręsta sprendimas mesti kunigystę.

Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį – Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Dėl naujos meilės jis nutraukia visus buvusius meilės ryšius su Liucija.

Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę. Liucės savižudybė ir po jos mirties ryte gautas laiškas Vasarį paskatina priimti galutinį sprendimą išsivaduoti iš sutanos ir pradėti kurti naują gyvenimą su Aukse.

IV dalis.

Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Joje matomas Liudas Vasaris jau yra nugyvenęs ilgą amžių, tačiau nėra laimingas, o pirmuose trijuose skyriuose užrašyta istorija – Vasario teigimu – nėra visiškai tiksli ir autentiška.

Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą. Galbūt taip ir geriau, nes sunku būtų įsivaizduoti kitokią romano Altorių šešėly pabaigą.