Vytautas Kirlys

Iš Dieveniškių kilusio litvakų palikuonio Simono Karczmaro tapyboje – visa kadaise gyvastinga ir šviesi žydų štetlo kasdienybė.

Literatūrologė I. Veisaitė visada turėjo idėjų, dėl kurių norėjo gyventi, daug ką paliudyti. Ir dabar tebesistengia tai daryti.

„Man įdomu dirbti, ir tas „įdomu“ nulemia viską, – sako menininkas. – Kiekvienas naujas kūrybinis darbas žavi tuo, kad niekada nesikartoja.“

Valgykla Vilniaus choralinėje sinagogoje – ta vieta, į kurią talentinga menininkė pasikviestų bet kurį svečią. Ten su ja ir susitikome.

Jį karpiniuose sudomino proto koncentracija ir minties bei vaizdo išgryninimas. Negali tiesiog atsisėsti ir iškarpyti ką panorėjęs, tiesa?

Pastatas Vilniaus senamiestyje, pažymėtas 6 numeriu Strašūno g. (dabar Žemaitijos), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių.

Augo jis be senelių ir močiučių, be tų žmonių, kurie, kaip pats sako, duoda vaikams dvasinį išsilavinimą.

Seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda kalvio kūryboje.