Ydos

Bažnyčios katalikų katekizmas rašo, kad „nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga. Tada nuodėmė ima kartotis ir sunkėti, bet visiškai išrauti moralinio jausmo nepajėgia (žr. KBK 1865)“. Kokios yra pavojingiausios ydos? Katekizmas išskiria septynias: puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ar geriant bei tingumas. Priešingos šioms ydoms yra gražiausios žmogaus dorybės: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas.

Daugiau

Kas yra yda?

Daugelis esate įpratę su pirmaisiais žingsniais girdėti gyvenimiškus mylinčius pamokymus, patarimus iš tėvų, senelių, mokytojų ar autoritetų apie žmogaus ydas ir dorybes. Kasdieninėje kalboje yda suprantama kaip bloga ypatybė arba trūkumas, kuris gali būti įgimtas ar įgytas, na pavyzdžiui „šis žirgas su yda – raišas nuo prigimimo“. Mūsų lietuvių smulkioji tautosaka turi daug iškalbingų, pamokančių patarlių, posakių aiškinančių kas yra yda. Pavyzdžiui: „dora verta godonės, o ydą niekina žmonės“, „girtavimas – visų ydų motina“ ar „savo ydas svarstyk, o artimo pamiršk“. Tad yda yra tai, kas slegia žmogaus širdį, sąžinę, apsunkina jo gyvenimą, atveria duris dar didesnėms blogybėms, įvyksta asmenybės deformacijos.

Pasak Erazmo Roterdamiečio „nematome savo ydų, kaip kuprinės ant pečių“, tad kitame įžvelgti ydingus krislelius lengviau, nei savyje pamatyti ydų rastą (plg Lk 6,41). Puikybė yra laikoma visų nuodėmių pradžia. Tai nusisukimas nuo Dievo meilės, Jo šviesos. Būtent puikybė skatina užsispyrimą nuodėmėje bei liežuvavimą, piktžodžiavimą prieš patį Dievą. Tai užkietinimas savo širdies prieš Dievo dvasią bei mums dovanojamą išganymą. Savo aplinkoje turbūt esate sutikę žmonių, kurie daro blogį, bet nenori nieko keisti, nors supranta, kad nusideda. Pavyzdžiui: girtuoklis, paleistuvis, galvažudys.

Kova su yda prasideda nuo žmogaus pastebėjimo, vidinio balso ar pojūčio „kažkas man negerai“. Evangelijoje pagal Luką Sūnaus Palaidūno palyginime (žr. Lk 15, 11-32) vartoja žodį „susimąstė“, tai reiškia atpažino, pamatė blogą įprotį, ydą savyje. Kitas žingsnis – noras keistis, tam reikalingos valios pastangos, ryžtas. Sūnus Palaidūnas apsisprendžia grįžti į doros kelią sakydamas „kelsiuos, eisiu pas Tėvą“. Trečias žingsnis – vengti kompanijų, situacijų kurios prikausto prie blogų įpročių, ydų. Palaidūno palyginime, tai buvo gražios moterys. Paskutinis žingsnis – širdį, sielą, mintis, protą turi pripildyti Dievo meilė ir dvasia, ugdant savyje dieviškas ir žmogiškas dorybes, kurios vėliau gali pasitarnauti gelbstint kitą iš ydų liūno.