Žmogaus ir gamtos santykis

V. Vaitkevičiaus knyga „Neris“ yra tarsi didelis geras akmuo iš mūsų pirmykščio daržo, kuris buvęs ir dosnesnis, ir gražesnis.

Prie Sereikiškių parko vartų kažkas iš tų revoliucingų vaidintojų prabėgom sustabdo mane ir klausia: gal tamsta iš Musteikos kaimo?

Atsinešiau dešimt kaulažolės šaknų iš Karlono Viktos šaltiniuotos pašlaitės ir pasodinau šalia Erškėtinių ekspozicijos plotelio.

Peržydėjo didieji debesylai, nubluko tie iškilmingiausi, ryškiausi vasaros žiedai. O vakarais jau skraido šikšnosparniai.

O ką žmogui daryti, jei jis gimė Sibire arba per jo tikrąją tėviškę ištempė aukščiausios įtampos elektros laidus?

Kieme jau striksi baltoji kielė. Kaip smagu pasisveikinti su ja, pakalbinti tais pačiais žodžiais kaip ir pernai.

Saulėtų dienų vasarį šiemet buvo labai mažai. O sniego ir šalčio – užtektinai.

M. Prišvino herojus apie šalčiausią metų laiką: gili žiema bus, daug prisnigs, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos...