2021 10 29

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

„Žyvatai šventųjų“ tų, kurių vardais lietuviai dažniausiai vadinas

„Žyvatai šventųjų“ – XIX a. viduryje bestseleriu tapęs M. Valančiaus veikalas. 1861 m. leidimas.

„...Liuosas balsas veikiau pakliūna į širdis klausytojų. Užvis taip sakykite, kad žmonelės galėtų suprasti, o maž ką teišmanantys veiktų išmokti vieros šventos ir kaip jiems prider elgtis. Todėl veikiau sakykite pamokslus nekaip mandrius sakymus arba kozonius“, – taip kunigams 1850 m. pirmajame laiške nurodęs vyskupas Motiejus Valančius, matydamas religinės literatūros lietuvių kalba spragą, rūpindamasis savo ganomiesiems pateikti patrauklių dvasinio turinio skaitinių.

Ėmė ruošt „Žyvatai (gyvenimai) šventųjų“ rinkinį. Juk ir pats nuo pat jaunystės buvo perskaitęs daugybę hagiografinių (šventųjų gyvenimo aprašymo) kūrinių. Ypač žavėjosi pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus jėzuito Petro Skargos pamokslais ir jo populiariu veikalu „Gyvenimai šventųjų“. „O dangaus žvaigždės, kuriomis mus apšviečia Kristus, švieskite mums šitose pasaulio sutemose, – aiškindamas pagrindinę veikalo intenciją sako P. Skarga. – Dievo meile liepsnojantys deglai, uždekite mus savo pavyzdžiais! Mūsų vyresnieji broliai, tarnaujantys karaliaus dvare, prisiminkite savo menkus namiškius ir pavaldinius, su kuriais šiame varge išaugote, surinkite mūsų maldas ir prašymus ir atiduokite mūsų bendram valdovui ir karaliui, prašydami jo maloningo sprendimo…“

Irena Petraitienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Panašiai į bestseleriu tapusio „Žyvatai šventųjų“ veikalo skaitytojus pratarmėje kreipiasi ir vyskupas M. Valančius: „… Pats surašiau žyvatų tų tiktai šventųjų, kurie vardais mūsų krašto žmonės užvis geba vadintis. Už tikro bus gražu ne vienam žinoti, kuomi buvo jo užtarytojas, arba patronas, ką gero padarė ir kaip elgdamos šventu tapo. Dėl to ir linkėčiau, idant malonūs katalikai mano skaitytų tą knygelę, o prisistebėję geriems darbams šventųjų, pradėtų sekti jų paveizdą ir patys šventais paliktų. Ką lai Viešpats Dievas kiekvienam suteikia.“

Žyvatas šv. Agotos mergaitės mūčelninkės, gyvenusios šioj pasaulėj po užgimimo Kristaus trečiame amžiuj

Tai Sicilijos, ypač Katanijos, gyventojų šventoji. Jie ją vadina saugotoja nuo karštos ir grėsmingo srauto ugnikalnio lavos. Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, kuris, kaip rašoma „Žyvatuose“: „Užniko varginti visur katalikus, nes tie niekaip nenorėjo garbinti dievaičių. Žudydamas kitus, nedovanojo ir jaunai Agotai. Pažino jis aną seniai, žinojo, jogei yra katalikė, ir norėjo ant pikto atvesti.“

Negalėdamas mergaitės palaužti, įsakė nuvežti į Kataną, kur „viena ponia pagonka“ uoliai vykdė jai skirtą uždavinį: „Afrodizija kaip įmanydama norėjo papiktinti šv. Agotą: puošė aną su aukso ir sidabro lenciūgais, su maneliais, rengė brangiais drabužiais, vadžiojo į vakarines, į parėdkas, į tances, kur jaunuomenė įvairiai juokavo, kuo skaniausiai ją vaišino ir vien klausinėjo, ar patiko anai visos tos linksmybės. Bet šv. Agota visados atsakė, jogei visi tie išmoniai yra niekniekis, nevertas išmintingo žmogaus. Yra tai vėjai, pajudinantys lapus medžių, bet pačių medžių negalintys palaužti.

Pietro Novelli, „Šv. Petras ir šv. Agota“. Wikipedia Commons nuotrauka

Matydamos nieko nepešianti, Afrodizija nuvedė šv. Agotą prie Kvinciano ir tarė: „Veikiau akmuo pataps minkštu ir geležis pervirs į šviną, nekaip tos mergaitės širdis persimanys. Dariau, ką galėdama, nebnoriu su ana besižudyti, daryk pats, ką tinkamas.“ Bet šv. Agota tardyta, gąsdinta, negailestingai plakta ir stebuklingai pasveikusi Kvincianui pareiškė, kad ją išgydė Jėzus Kristus Sūnus Dievo. Dar labiau įpykęs jis tarnams sušuko: „Sukurkite didžią ugnį, aštrių šukių daug į pirkšnis įmeskit ir paguldykit tą atkaklią mergaitę lai iškepa.“

Tarnams tai padarius, šv. Agota gyva kepama šaukės prie Viešpaties ir meldė, idant suteiktų anai kantrybę. Tuo tarpu sukrutėjo žemė, griūnantys trobesiai keletą didžių žmonių užmušė; persigandusios minios skubėjo prie Kvinciano šaukdamos, idant kuo greičiau paleistų žudomąją mergaitę. Ką girdėdamas perdėtinis liepė mūčelninkę nunešti vėl į kalinį. Kuri įnešta pakėlė dar savo rankas į dangų ir meldės tarydama: „Tu Viešpatie, kurs davei visas mūkas kantriai iškentėti dėl vardo Tavo, susimilęs daleisk man jau numirti, nes trokštu kuo greičiau regėti veidą Tavo.“… Kvincianas, išgirdęs šv.Agotą mirus, šarpavo į Panormos (Palermo) miestą užgrobt visus turtus mūčelninkės, bet kelionė jam nepasiklojo; nes per upę Premitę besikeliant patrako arkliai, vienas perkando jam burną, o antrasis besispardydamas nustūmė aną į vandenį ir nuskandino. O taip ir pats nieko nepelnė, ir šv. Agotą nužudė.“

Žyvatas šv. Antano, arba Untono, iš Padvos, pranciškonies, gyvenusio šioj pasaulėj dvyliktame amžiuje

Antanas Paduvietis, kurio tikrasis vardas Ferdinandas, 1195 m. gimė Lisabonoje. „Žyvatuose“ rašoma, jog tėvai Martynas su Marija sūnų nuo pat kūdikystės mokė rašto ir baimės Dievo. „Ferdinandas, zokaninku šv. Pranciškaus palikęs, gavo vardą Antano ir nieko netrukęs leidos į Afriką versti turkus į tikėjimą. Bet ne ant to Dievas jį buvo paskyręs: norėjo Viešpats, idant jis ne turkus, bet piktus kalikus vestų ant kelio dorybės…“ Nemažai vandens nutekėjo, netrumpą kelią broliui Antanui teko įveikti, kol pagaliau Asyžiuje pateko vieno klioštoriaus – vienuolyno gvardijono Graciano žinion.

Po keletos metų su kitais buvo nuvežtas į Forlos miestą, kad vietos vyskupus zokanininkus – vienuolius į kunigus įšvęstų. Apsistojus Forlos pranciškonų vienuolyne, šv. Antanas, kaip rašoma „Žyvatuose“: „Tuo tarpu atvažiavo į klioštorių keletas kunigų dominikonų; vietos perdėtinis, norėdamas svečius ne vien iš pusės kūno, bet ir iš dūšios šalies pavaišinti, liepė iš kuknios ateiti šv. Antanui ir pasakyti zokaninkams bepietaujant pamokslą. Šv. Antanas, tebebūdamas dar klieriku, nedrįsęs būt kunigų mokyti, vienok vyresnybei liepiant pašoko ant suolo ir pasakė tokį pamokslą, jogei klausytojų ir ausys tirpo. Tuokart pažino, jogei šv. Antanas, lig šiolei skaitomas už nemokytą, turi didį mokslą ir karštybę dvasios. Patys dominikonys pasisakė niekuomet tokio pamokslo negirdėję. Dasižinojęs apie tai visų aukštasis pranciškonų zokano perdėtinis pakėlė aną į sakytojus, arba koznadiejus. Taip šv. Antanas, į apsakinėtojus žodžio Dievo pašokęs, pradėjo graudžius sakyti pamokslus; ne vien prasčiokėliai ir didžiūnai, bet ir vyskupai, kardinolai, pagaliau pats Tėvas Šventasis stebėdamos klausė jo pamokslų. Vieną kartą popiežius, girdėdamas šv. Antano sakymą, praminė jį Skrynia sandoro dėl to, jogei žodžius Rašto Šv. it iš skrynios semdamas, barstė ant griešnikų. Didžius ir mažus, turtingus ir plikius vadino prie pakūtos. Žodžiai jo it perkūnija grovė ant galvų nusidėjusių žmonių… Kaži kokia turtinga moteriškė su įtempimu klausė pamokslo šv. Antano; tuo tarpu nepažįstamas prie jos priėjęs tarė šnabždu: „Grįžk namon, nes neprieteliai sugavę sūnų tavo užmušė.“

Šv. Antanas. Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Antanas nors negirdėjo tų žodžių, vienok sušuko: „Motin mano, netikėk tam apgaudinėtojui, nes yra ne žmogus, bet velnias.“ Sulig tais žodžiais šmėkla pragaišo. Oi, ar kartą nors neregimai atitraukia kipšas mūsų užvis vyriškuosius nuo klausymo žodžio Dievo, dėl to tai Evangeliją perskaičius bruzda laukan iš bažnyčios….

Veronos mieste gyveno vienas turtingas ir baisus vyras, vardu Ecelinus, kurs daugybę žmonių nekaltai buvo nužudęs. Prie to nuėjęs šv. Antanas drąsiai tarė: „Patrakęs žmogau, pakolei gersi kraują nekaltą, šitai rūstybė Dievo kybo ant sprando tavo.“ Visi tai girdintys persigando ir tarė, jogei didžturtis tuojau užmuš šventąjį, bet kitaip atsitiko. Sukrutintas nedoras žmogus puolė po kojų šv. Antano, sulig tuo kartu parmetė nedorybę savo darydams pakūtą lig pat smarčio dailiai gyveno.

Šv. Antanas iškeliavęs amžinybėn ir iškilmingai palaidotas Paduvos bažnyčioje, tą pat dieną, kaip rašoma „Žyvatuose“: „Pasirodė sergančiam prieteliui savo perdėtiniui zokaninkų šv. Benedikto ir tarė: „Šitai, geradėjau, palikęs asilą Padvo mieste, skubu į tėviškę.“ Perdėtinis, tardamas šv. Anataną atvažiavus, ilgai ieškojo po klioštorių, pakol suprato mirus. O jogei prie grabo šv. Antano Viešpats daug stebuklų rodė, dėl to Grigalius devintasis, vos metams po smerčio Antano praslinkus, išpažino jį už šventą.“

Žyvatas šv. Baltramiejaus apaštalo

Baltramiejus yra pusiau žydiškas ir pusiau graikiškas vardas, reiškiantis „Tolomajo sūnus“: taip jį vadina trys evangelistai Matas, Morkus ir Lukas. O Jonas savo Evangelijoje šio vardo nevartoja, jį vadina Natanaeliu. „Baltramiejus, kitaip vadinamas Nataneliu, gimė ir užaugo Galilėjoj. Kad Viešpats Jėzus pradėjo apsakinėti Evangeliją, – rašoma „Žyvatuose“,– pakliuvo prie jo už mokytinį, per tuos trejus metus visur su Išganytoju vaikščiojo ir daugybę regėjo stebuklų.

Kristui Viešpačiui į dangų įžengus, šv. Baltramiejus, drauge su kitais apaštalais, gavęs dovanas Dvasios Švenčiausios, leidos į pat saulėtekį, į kraštą, Indija vadinamą, kame būdamas, per savo stebuklus, pamokslus ir paveizdą daugybę stabmeldžių, arba pagonių, į katalikus pervertė. Taip steigęs čia Bažnyčią tikro Dievo, ėjo į žemę, vadinamą Armėnija. Gyventojai to krašto garbino saulę ir kitus dievaičius. Šv. apaštalas jiems darodė, jogei tie visi nėra dievais, jogei vienas tėra Dievas sutvertojas saulės ir visų daiktų, jogei tą gyvą ir neregimą tepridera garbinti.

Šv. Baltramiejus. Vatican news nuotrauka

Žodžiams jo daugybė žmonių su pačiu karalium Polimiusu patikėjo ir priėmė krikštą šv. Bet iš tos priežasties labai įtūžo ant apaštalo kunigai pagonių kurie, dabar prikalbėję brolį karaliaus Astiagesą, sugrobė šventąjį, nudyrė jam gyvam kailį ir ant galo liepė savo tarnams jo galvą nukirsti. Šv. Baltramiejus visa tai kantriai dėl Kristaus iškentėjo, o vedamas ant smerčio jau be kailio, ragino naujus katalikus, idant turėtųsi Kristaus ir bevelytų numirti, nekaip tikėjimo išsižadėti.“

Žyvatas šv. Barboros mergaitės Mūčelninkės gyvenusios šioj pasaulėj trečiame amžiuje

Turkijos sename Nikomedijos mieste III a. po Kristaus gyveno stabmeldžių šeima, sulaukusi dukters Barboros, kurią katalikai išmokė tikėjimo ir ją slapta pakrikštijo. Tėvas Dioskoras, sužinojęs, jog duktė garbina Kristų, kaip rašoma „Žyvatuose“, „pašoko it žaltį pamatęs“ ir atidavė katalikų žudikui Marcijonui, idant „numučytų“.

Jis skaudžiai botagais nuplaktą mergaitę uždarė kalėjime. „Šv. Barborai kaliny besėdint, pasirodė Kristus Viešpats, palinksmino ją ir išgydė visas jos ronas. Ką matydama Julijona, tarnaitė šv. Barboros, dideliai stebėjos, pati į Kristų įtikėjo ir taisės už jo vardą galvą savo padėti. Keletui dienų praslinkus, liepė tarnams atvesti iš kalinio šv. mūčelninkę; pamatęs sveiką tarė: „Argi tau ne gėda negarbinti tų dievų, kurie tave a veikiai sveika padarė?“

Šv. Barbora. Wikipedia.org nuotrauka

Atsakė šv. Barbora: „Ne tavo dievaičiai, kurie yra negyvomis stovylomis, bet Viešpats Jėzus man pasirodė ir akies mirksnyj mane išgydė. Tau pridera gėdėtis, jogei lig šiolei tebesi aklas ir, matydamas stebuklą, nematai galybės Dievo katalikų. Tuos žodžius mučelninkei sakant, pašoko apmaudas sūdžiai: įtūžęs liepė ją nuogą pririšti, su geležies aštriais dantimi šonus draskyti, ronas su karštomis blekomis svilinti ir su kūjeliais per galvą mušti. Visa tai šventa dėl Kristaus kentėdama pakėlė akis į dangų ir šaukės prie Viešpaties, idant jos neapleistų. Julijonė, prie jos stovėdama, kaip įmanė taip šventą stiprino ir globė. Išvydęs tai, Marcijonas abiedviejų krūtis atpjaudindino ir nuogas po ūlyčias miesto vadžiodino. Kentėdami tą gėdą, džiaugės dėl to, jogei didesnį su uždirbs užmokestį danguje. Ant galo sūdžia liepė abidvi nukirsti. Ėjo džiaugdamos toj viltyj, jogei spėriai išvys Išganytoją savo.“

Žyvatas šv. Jurgio kareivio ir mūčelninko, gyvenusio šioj pasaulėj trečiame amžiuj

Šv Jurgis, antrasis Lietuvos globėjas, nuo IV a. jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Diokleciano, kurio laikais prasidėjus krikščionių persekiojimai, asmeninę gvardiją.

„Žyvatuose šventųjų“ rašoma: „Buvo tuokart Rymo kareiviu Jurgis, mūčelninko sūnus, vyras narsus ir stiprus, kurį už didelius darbus ciesorius Jomylysta praminė. Tas, regėdamas kas destism pardavė tėviškes savo Kapadokijos žemėj esančias, žmones savo liuosus išleido, pinigus pavargėliams išdalino, įėjo drąsiai prie ciesoriaus ir tarė: „Šviesiausias ciesoriu. Kas tai gal būti? Dėl ko rymonys, visuose daiktuose teisingi, taip yra neteisingais dėl katalikų. Žinokit tai gerai, jogei katalikų tikėjimas nelygiai geresnis yra už jūsąjį: anie garbina gyvą Sutvertoją dangaus ir žemės, o jūs kloniojatės stovyloms, kurias patys padirbot iš medžio ir vario; todėl be jokio reikalo liepiat juos žudyti ir varginti… „Ant tų žodžių pašoko apmaudas ciesoriui, todėl nebšnekėdamas liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti. Ryte paklaustas, ar nuvargo po akmeniu gulėdamas, atsakė: „Klysti šviesiausias pone, mislydamas mane dėl taip mažos kančios atstosiant nuo Kristaus. Pirmiau jo mylysta nuvargsi mane bežudydamas, nekaip aš bekentėdamas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Budeliai prisirišo šv. Jurgį prie rato, prie kurio apačia buvo lenta, prisagstyta su aštriomis užkumpusiomis vinimis. Taip gyvas draskomas, pirma balsu šaukėsi prie Kristaus, paskiau murmėjo kaži ką, ant galo nutilo. O jogei kraujas čiurkšliais tekėjo, todėl patys budeliai, tardami jau mūčelninką numirus, šalin paėjo.

Šv. Jurgis. LNM nuotrauka

Tuokart prisiartinęs ciesorius tarė: „Nu ką, Jurgi, kame yra dabar tavo Kristus, lai išgelbsti tave.“ Tai taręs nuėjo melstis į Apolino (Apolono, graikų dievo) bažnyčią. Vos ciesoriui į bažnyčią įėjus, trenkė perkūnija, nužengė gražus aniolas, atrišo šv. Jurgį, išgydė ir tarė: „Nenuogąstauk, mūčelninke, tavo Dievas yra su tavim.“ Tarnai, kurie tai matė, nubėgę į bažnyčią, pasakė ciesoriui, tas skubinos regėti tuos stebuklus Dievo. Anatolijus su Pritoleonu, žalnierių vyresnieji, išvydę tą prajovą, sušuko: „Didis yra Dievas krikščionių“ – ir įtikėjo į Kristų. Už ką ciesorius tuoju liepė anuodu nukirsti, o šv. Jurgį prisakė į duobę įmesti ir negesytais kalkais užpilti.

Po trijų dienų, ketindami kaulus išmesti, atkasė kalkus, tebrado gyvą šv. Jurgį… Atsakė šventas: „Ne žavėjimai tai yra, bet stebuklas Dievo. Oi, kai nelaimingas esi, jogei visa tai regėdamas galybės Viešpaties nepažįsti.“ Dioklecianas nepajudintas apaudino kojas šv. Jurgio su batais, kurių padai buvo didžiomis vinimis prisagstyti, ir nuvesdino į kalinį. Ryto metą baisiai šv. mūčelninką nuplakindino ir atidavė kaži kokiam Atanazijui, idant jį nužudytų. Atanazijus po tris kartus davė šv. Jurgiui labai daug tručyznos, kurią mučelninkas išgėręs buvo tai pat sveikas, kaip jei pirma. Pagonys, matydami ir tą stebuklą, vėl klausė, per kokius ciuslius negali jis numirti.

Šv. Jurgis atsakė, jogei tai dedas per galybę Dievo, kurs atgaivina ir numirusius. Tarė pagonys: „Nu gerai: yra čia žmogus pirm keletos dienų numiręs, atgaivink jį, o mes įtikėsim į Kristų.“ Šv. Jurgis išganymo jų norėdamas, pradėjo melstis, tuojau sugrumėjo perkūnija, o numirėlis sveikas atsikėlė. Tai matydamas, Atanazijus ir daugel kitų įtikėjo į Kristų. Ciesorius, apie tai išgirdęs, liepė Atanazijų nukirsti, o šv. Jurgį dar į kalinį įsvadinti. Šv. mūčelninkas, kalinyj būdamas, diena iš dienos gydė stebuklingai įvairius sergančius, todėl daugybė žmonių prie jo spaudės.

Tarp kitų atėjęs prie šv. Jurgio Glicerijus, plikas labai artojas, tarė: „Meldžiamasis Jurgali, gelbėk mane. Vieną jautelį teturėjau ir tas padvėsė, dabar neturiu nei kuo bearti, nei kuo kitą pirkti.“ Atsakė šventasis: „Eik namon, jautis tavo atgis.“ Paklausė artojas, sugrįžo namon, atrado savo jautelį gyvą besiganantį ir įtikėjo į Kristų. Dėl to tai žmonės ir lig šiolei meldžia Dievo, idant per užtarymą šv. Jurgio užlaikytų jų galvijus… Pagaliau ciesoriui liepiant, šv. Jurgis nukirstu paliko ir nuėjo į dangaus karalystę, kame džiugsis per amžių amžius.“