Šiuos poeto Herniko Nagio eilėraščio „Vilniaus baladė“ žodžius perfrazavau neatsitiktinai. Daina tuomet, Sąjūdžio metais, reiškė maištą. Dainuojanti revoliucija giesmėse, dainose, roko maršuose daužė ir griovė melo sieną, ėjusią tiesiai per mūsų širdis ir vertusią kiekvieną rinktis – gyventi melo ar tiesos pasaulyje. Daina buvo atsiliepimas į Jono Pauliaus II raginimą nebijoti. Ir tūkstančiai žmonių nebijojo dainoje mesti iššūkį okupantui. Buvo sulaužytas prisitaikėliškumas, daina veržėsi pro gyvybę, jaunystę, autentišką kūrybą sukausčiusį betoną, lygiai kaip vaizduojama filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Daina, o tiksliau joje įkūnyta tiesa buvo didžiausias ginklas. Dar ir šiandien su dideliu malonumu klausausi to laikmečio dainų, spinduliuojančių dvasine jėga. Visa tai buvo jau seniai, buvo tuo metu, kai dar buvau labai mažas pyplys. Vis dėlto ir mano sieloje su tomis dainomis nusėdo paskata ieškoti gėrio, tiesos, buvo pasėta maišto prieš prisitaikėliškumą, veidmainystę, keliaklupsčiavimą sėkla.

Šiandien vis dar dainuojame. Dažnai dainuojame dėl pinigų. Taip pat dar dainuojame dėl reitingų, dėl to, kad būtų patenkintas užsakovas. Taigi dainuojame ne iš širdies, o tai, ką reikia, ką kiti tikisi išgirsti. Dainuojame statistiniam klausytojui, masinei konkrečios dienos madai. Kartais daina būna maištinga, tačiau tas maištas kyla tik dėl paties savęs, o už jo kaip anksčiau jau neslypi jokia tvirta dorovinė vizija. Žinome prieš ką, tačiau ar bežinome dėl ko? Ir ta daina darosi tokia vienmatė, sutelpanti į vietą kokiame nors tope, į parduotų singlų skaičių ar pajamas už koncertus. Ir daugiau nieko… Na, nebent pasirodymai žurnalų viršeliuose.

Žinoma, šaržuoju. Dar yra autentiškų dainų, autentiško maišto, tikro ieškojimo, tikėjimo ir abejonių. Tik visa tai dažnai lieka nepastebima, nes vyksta ne didžiojoje scenoje, ne televizijoje. Ir šiandien mums kaip oro reikia tikro maišto. Jo reikia, kai girdime kalbas, kad geriau patylėti, prisitaikyti, iškelti baltą vėliavą. Jo reikia, kai pasaulį bandoma apversti aukštyn kojomis ir esame raginami klausyti skrandžio, o ne širdies, paklusti materijai, o ne dvasiai. Kiekvienam amžiui reikia tų, kurie geba plaukti prieš srovę. Reikia don Kichotų, reikia Dievo kvailelių, reikia ortodoksų pagal Gilbertą Keithą Chestertoną, anarchistų pagal šv. Augustiną ar pankų pagal šv. Pranciškų. Reikia tų, kurie geba šaipytis iš buko materializmo, kurie ieško autentiško santykio su pasauliu, kurie mums primena apie Dievą ir dorybes, tų, kurie primena, jog klaidingai ėmėme matuoti laiką, ir niekas šiuo pasauliu dar nesibaigs. Reikia drąsių, reikia mylinčių ir skleidžiančių tą meilės kvapą aplink. Reikia tų, kurie moka švęsti gyvenimą ir kosmose, ir tvarte. Tą sakau jausdamas, kad viso to reikia man pačiam.

Prieš kelis dešimtmečius Vaclavas Havelas kalbėjo apie gyvenimą tiesoje. Gyventi tiesoje, kai visas pasaulis aplink remiasi melo pamatais, kai tiesa yra išgrūdama tarp eilučių, padedant gausiam represiniam aparatui – visa tai buvo didžiulis iššūkis. Kiekvienam žmogui buvo stengiamasi paslapčia įmontuoti savicenzūros mechanizmą, primesti atitinkamą mąstymo šabloną. Sistema žlugo, tačiau šiandien dar daug žmonių vaikšto su tais mechanizmais, skatinančiais juos mąstyti pagal buvusios sistemos šabloną. Juk ne veltui lenkų disidentas, o dabar dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas prakalbo apie tai, kad nacionalizmas yra paskutinė komunizmo forma. Šiame pasakyme atsiskleidžia tai, kad totalitarinio mąstymo likučiai nepaiso nei ideologijos, nei amžiaus, nei išsilavinimo. Tokio mąstymo apraiškų galime atrasti pačiose skirtingiausiose grupėse – ar tai būtų nacionalistai, ar buvusio režimo besiilgintys asmenys, ar kairieji, ar dešinieji, ar išsilavinę, ar ne, ar jauni, ar seni. Tas mąstymo šablonas geba prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, todėl yra itin gyvybingas bei lengvai instaliuojamas.

Tokio mąstymo bruožus savo esė puikiai atskleidė lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis. Beje, įdomu, kad esė „Dievų mirtis“, kurioje atskleidžiami totalitarinio mąstymo aspektai, buvo konfiskuota režimo, ir Lenkijoje dienos šviesą išvydo jau tik papūtus laisvės vėjui. Kodėl taip įvyko, suprasti nesunku – L. Kolakowskis buvo vienas iš tų, kuris drąsiai išrėžė režimui: „Aš jus pažįstu, matau, kad karalius yra nuogas ir nesibaiminu viso to pasakyti ir kitiems.“

Pasak L. Kolakowskio, totalitarinis mąstymas remiasi keliais pamatiniais mitais. Pirmasis yra „apgultos tvirtovės“ mitas. Šis mitas bando įpiršti nuostatą, kad esame nuolatinio karo padėtyje. Komunistai kovojo su senosios tvarkos šalininkais, kontrrevoliucionieriais, buržuaziniais nacionalistais. Šis mitas tarnavo tam, kad tvirtovės viduje įvestų karinę tvarką, įtvirtintų visišką paklusnumą vadui. Kiekvienas nukrypimas nuo nubrėžtos tiesios linijos, kiek-viena abejonė tuo, kuo tau liepiama tikėti, iš karto yra traktuojama kaip įrodymas, kad priklausai tą tvirtovę apgulusių priešų gretoms. Šiandien dažnai pasiduodame šio mito pinklėms. Viena vertus, į išorinį pasaulį neretai vis dar žvelgiame kaip į priešišką mums. Europos Sąjunga – dekadansas, Lenkija – jie tik ir svajoja atsiimti Vilnių ar bent šiame krašte įvesti lenkišką tvarką… Visą tokio mąstymo niūrumą atskleidžia liūdnai pagarsėjęs šūkis: „Ne Rytams, ne Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“. Suprask, vienui viena savyje užsisklendusi Lietuva be draugų, įtari viskam, kas yra aplinkui. Kita vertus, šis mitas įduoda įrankį tiems, kas visas diskusijas geba subendravardiklinti į „draugas – priešas“. Čia jau nebebandoma gilintis į kitos pusės argumentus, nesivarginama diskutuoti, o kitamintis yra paverčiamas agentu, parsidavėliu, išdaviku ar užsitarnauja kokią kitą panašią, žeminančią etiketę.

Dar vienas šiandien populiarus mitas yra tikinimas, kad kaip kiekviena moneta turi dvi puses, taip ir į kiekvieną klausimą gali būti atsakoma dvejopai. Toks pasakymas dažnai reiškia, jog klausimas turi būti svarstomas „konkrečiai“, o ne „bendrai“, ne „anapus erdvės ir laiko“, ne kaip nors objektyviai. Kaip atsakysime į klausimą, priklauso nuo konkrečių aplinkybių, o tai ypač taikoma moraliniams ir politiniams klausimams. Anot L. Kolakowskio, komunistiniame totalitariniame mąstyme toks mitas tarnavo tam, kad pateisintų kiekvieną režimo žingsnį. Proletariatas turėjo savo tikslą – komunistinę visuomenę. Vadinasi, viskas, kas pasitarnavo šiam tikslui, buvo teisinga, o visa, kas ne, niekinga ir neleistina. Tokiu atveju komunistinėje visuomenėje žmogžudystė nebėra žmogžudystė, agresija nebėra agresija, o vergystė yra ne vergystė. Apie tokią naujakalbę puikiai rašė George‘as Orwellas. Šiandien pas mus šis mitas vis dar galingas.

Dažnai girdime kalbų apie tai, kad į klausimą reikia žiūrėti konkrečiai, pragmatiškai, negalima moralizuoti. Suprask, objektyvi moralė nieko nereiškia, viską reikia vertinti instrumentiškai, t. y. pagal tai, ar konkretus atsakymas padeda mums siekti savo tikslų, ar ne. Štai tuomet ir atsiduriame tokioje visuomenėje, kur už sąjungą su korumpuota politine jėga vieni yra laikomi išdavikais, o kiti tai jau pristato kaip neišvengiamą pasiaukojimą dėl valstybės interesų, kur saviems ir svetimiems yra taikomos skirtingos taisyklės, kur tų pačių teisinių normų taikymas oponentui yra sveikinamas kaip teisingumo pergalė, o saviškiui – jau kaip politinis susidorojimas. Trumpai tariant, ir toliau dažnai gyvename dvejopų standartų epochoje, kur tai, kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, kur melas dažnai nelaikomas melu, o moralinių principų išdavystė nebėra išdavystė, kur žmonės kaukes keičia priklausomai nuo situacijos ir tiki ne tiesa, o tuo, kad atsakymas į kiekvieną klausimą turi pasitarnauti asmeniniams siekiams, ar tai būtų siekis įsitvirtinti valdžioje, ar siekis kilti karjeros laiptais, ar siekis įgyti sąjungininkų.

Galiausiai paskutinis iš šiandien vis dar labai gyvybingų mitų yra vadinamasis vienybės mitas. Stalinizmas šį mitą pasitelkė siekdamas visuomenėje įvesti karinę discipliną. Negana to, tie visuomenės nariai, kurie buvo ugdomi gyventi kareivinių dvasia, buvo tikinami, kad viską renkasi savo laisva valia. Vienybė buvo itin akcentuojama aiškinant, jog kiekvienas nukrypimas nuo visuotinės normos, kuri, aišku, būdavo nuleidžiama iš viršaus, yra naudingas tikriems ar tariamiems priešams, kad visa tai griauna visuomenę.

Šiandien šis mitas akivaizdžiausiai reiškiasi, jei aptariame skirtumą tarp auklėjimo ir dresiravimo. Auklėtojui svarbu ugdyti sąmoningą, laisvą, dorą asmenybę. Autoritariniam mąstymui visiškai nesvarbu žmogaus sąmoningumas, laisva valia, abejonė, svarstymai, dialogas, be kurio neįmanoma jokia diskusija. Autoritariniam mąstymui nereikia laisvo žmogaus, kuris gali nesutikti, kuris gali kvestionuoti, tokiam mąstymui reikia tik aklų pasekėjų, reikia vykdytojų, kurie būtų išdresiruoti priimti komandas. Dresuotojui nesvarbu morali asmenybė, nes, kas moralu, o kas ne, jam yra pasakoma, tereikia klausyti. Visi, drįstantys klausti ir abejoti, o, neduok Dieve, maištauti, yra laikomi išdavikais, vienybės griovėjais, atskalūnais. Prieš juos dažniausiai paleidžiama sunkioji artilerija, kuri šiandien tokius atskalūnus sunaikina jau ne fiziškai, tačiau moraliai – pasitelkdama patyčias, demonizavimą ar tai, kas įvardijama kaip „trolinimas“. Taip visuomenė lengvai padalinama į kategorijas, kur vienoje pusėje stovi sąmoningi, apsišvietę, viską žinantys, o kitoje – „runkeliai“, išdavikai, masonai, Briuselio agentai, penktoji kolona ar dar bala žino kokia tamsioji šutvė. Kito pozicija, jei ji yra priešinga, priimama tik kaip sąmoningai destruktyvi. Priimama pozicija, kad jei asmuo iš tikro yra mąstantis, jis paprasčiausiai negali prieiti prie kitos nuomonės, pasirinkti kitokią poziciją nei tu pats. Vadinasi, savo poziciją galima ne ginti argumentais, o paprasčiausiai primesti kaip dresūrą, nes juk ji viena teisinga, naudinga ir telkianti.

Būtent todėl ir sakau: maištaukite, seserys, broliai. Maištaukime, būkime pankai, anarchistai, jei tik tas mūsų maištas remiasi tvirtomis dorinėmis normomis, kurias esame pasiryžę ginti. Juk šv. Pranciškus kadaise taip pat buvo maištininkas, sukilęs prieš turto kultą, veidmainystę, susvetimėjimą. Maištavęs tam, kad tai, kas yra laikina, neužgožtų ir neužgesintų to, kas amžina, kad vėl prisimintume, jog esame pagal Dievo paveikslą sukurtos laisvos asmenybės, o ne šio pasaulio gėrybių vergai. Maištaukime, kad išlaisvėtume, kad atsikratytume to naftalininio iš gūdžios praeities mus pasiekiančio ir mūsų protus vis dar pavergti galinčio mąstymo šablono, kaip kad rašė Czeslawas Miloszas. Maištaukime vardan Tiesos, nes tik ji padarys mus laisvus.