Lietuvos spaudoje dažnai linksniuojamas „nacių medžiotojas“ Efraimas Zuroffas pokalbyje su Daiva Repečkaite pasakoja, dėl ko kritikuoja Lietuvos Vyriausybę ir kokių pokyčių tikisi.

Pirmiausia papasakokite skaitytojams apie save. Spaudoje esate vadinamas tiesiog „nacių medžiotoju“. Koks yra Jūsų tiesioginis darbas?

Esu Simono Vyzentalio centro Izraelio skyriaus direktorius. Centro pagrindinis siekis – kad karo nusikaltėliai susilauktų teisingumo. Remiantis istoriniais šaltiniais, įskaitant pabėgėlių suteiktas nuorodas, atsekami nacių nusikaltėliai ir prašoma šalių, kuriose šie gyvena, vyriausybių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Australijos ar Kanados, priimti atitinkamus įstatymus, leidžiančius juos teisti. Sekame tuos asmenis, kurie po karo pabėgo, ir daug jų yra nacių kolaborantai iš Rytų Europos, ypač Baltijos valstybių.

Natūralu, kad dėl šios specifikos taip pat turime reikalo su Holokausto faktų iškraipymu šiomis dienomis, nes kai asmuo įtariamas nusikaltimais praeityje, istorija tampa šiuolaikine problema. Rytų Europoje susiduriame ne su Holokausto neigimu, o su istorinių faktų iškraipymu, būtent menkinant kolaborantų vaidmenį. Siekiame, kad jaunoji karta pažintų praeitį ir išmoktų su ja tvarkytis.

Ko pavyko pasiekti šiame darbe?

Vienas esminių pasiekimų – atkreipti dėmesį į mažiau žinomą Holokausto matmenį, t. y. Rytų Europos kolaborantų vaidmenį masinėse žudynėse. Nepriklausomoje Lietuvoje įvyko trys teismai, bet nė vienas karo nusikaltėlis nei minutės nesėdėjo kalėjimuose, o Latvijoje ir Estijoje neįvyko nė vieno teismo.

Tačiau svarbus pasiekimas yra tai, kad Lietuvoje ir Latvijoje buvo atšaukta planuota Sovietų valdžios jau nuteistų karo nusikaltėlių, dalyvavusių masinėse žudynėse, reabilitacija. Lietuvoje dar 1990 m. priimtas įstatymas, kad bausmės sušvelninimo negali prašyti asmenys, dalyvavę genocide. Su draugų Lietuvoje pagalba pavyko įrodyti, kad planuota reabilitacija pažeidžia Lietuvos įstatymus, ir net 200 reabilitacijų, kurių dalis būtų buvusios ir finansinės kompensacijos, buvo atšaukta.

Girdime Jus daug komentuojant apie Lietuvą. Ar skiriate jai ypatingą dėmesį? Kuo ji išsiskiria iš kitų valstybių Jūsų darbo kontekste?

Seniai domiuosi regionu, o sugriuvus TSRS, daugiau dokumentų bei liudininkų pasidarė prieinami. Lietuva turi puikius archyvus. Žinome, kad 99 proc. nacių karo nusikaltėlių, apsigyvenusių JAV ir Kanadoje – iš Rytų Europos (įskaitant Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją). Tik 8-ajame dešimtmetyje aptikta, kad asmenys, priimti kaip pabėgėliai, yra buvę naciai. Iš viso nuo 2001 m. pasaulyje priimta 80 teismo sprendimų dėl nacių karo nusikaltėlių. Bet būtent Rytų Europoje tam trūksta politinės valios, nes tai nepopuliaru. Lietuvoje bylos pateiktos taip, kad seno lietuvio gynimas nuo teisinio persekiojimo svarbiau nei visi jo nužudyti žydai. Tai ir yra pagrindinė tragedija – Lietuvai, ne man. Juk geriausias būdas mokyti visuomenę – nuteisti savo pačių nusikaltėlius.

Kokios, Jūsų nuomone, šio politinės valios trūkumo šaknys?

Pripažinti nusikaltimus, įvykdytus savo giminių, savo visuomenės, – labai skausminga. Nusikaltimai žmoniškumui buvo vykdomi visose nacių užimtose teritorijose, bet būtent Rytų Europoje (išskyrus Lenkiją ir Serbiją) naciams pavyko įtraukti vietinius pagalbininkus į pačias masines žudynes. Kitose šalyse vietiniai prisidėjo prie pirmų „galutinio sprendimo“ etapų: registravo, suiminėjo žydus, siuntė juos į getus ir koncentracijos stovyklas.

Tai jokiu būdu nepateisina Prancūzijos ar Belgijos jėgos struktūrų nusikaltimų, taip pat nepaneigia ir to, kad kalčiausi dėl to, kas įvyko, yra tam sąlygas sudarę naciai (vokiečiai ir austrai). Prancūzijai prireikė 40–50 metų, kad pripažintų prancūzų kolaboravimą.

Tik Vokietija buvo pasirengusi pažvelgti praeičiai į akis nuo pat pradžių, nes neturėjo kito pasirinkimo. Gerokai silpnesnės pilietinės visuomenės Rytų Europoje lengviau išsisuka nuo atsakomybės, nes dėmesys joms ne toks didelis. Tuo tarpu liudininkai vienas po kito miršta, ir mūšis dėl atminties persikelia iš teismo salės į mokyklos klases.

Ar manote, kad tai kam nors politiškai naudinga?

O kuri valstybė nenorėtų būti laikoma auka? Užtat Lietuvos Vyriausybė entuziastingai stumia Prahos deklaraciją, buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nuolat lygina deportacijas į Sibirą su koncentracijos stovyklomis ir pan. Tačiau daugiausia dėl to praranda šių šalių visuomenės. Žmonės turėtų pažiūrėti į save veidrodyje ir savęs paklausti, kokios ateities jie nori. Aleksandras Lileikis [teistas už kolaboravimą su naciais – D.R.] ar Ona Šimaitė [bibliotekininkė, pasinaudojusi savo tarnyba, kad padėtų geto kaliniams, pripažinta Pasaulio tautų teisuole – D.R.] yra jų herojus?

Prahos deklaracija, kuria siekiama sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus, yra vienas pagrindinių mano rūpesčių. Aš absoliučiai atmetu idėją, kad nacių ir sovietų aukos turėtų būti pagerbiamos viena bendra iškilme, nors be abejonės remiu, kad būtų paskirta speciali diena sovietų nusikaltimų aukoms minėti, o sovietų nusikaltėliai būtų teisiami. Bet tai neturi būti daroma neigiant Holokausto, didžiausios XX a. žmonijos tragedijos, unikalumą. Teigti, kad TSRS lygiai su nacistine Vokietija atsakinga už karo nusikaltimus taip pat melaginga.

Ko reikia, kad situacija pasikeistų?

Greitai pakeisti teismų padėtį, tai būtų geriausias būdas išsigydyti istorijos žaizdas, tuoj bus per vėlu, bet Lietuva dar turi progą dokumentuoti nusikaltimus, įprasminti aukų atminimą. Kol kas kalbama tik apie baisius, šlykščius vokiečius ir austrus, kurie atėjo į „mūsų“ šalį ir nužudė „mūsų“ žydus. Algirdas Brazauskas dar bandė taisyti padėtį, bet jam buvo nelengva, tapus opozicija. O dabartinei dešiniųjų Vyriausybei ką nors pakeisti būtų lengviau: dešinieji paprastai nekaltinami patriotizmo stoka, nepatiria tokio spaudimo kaip kairieji. Tačiau proga neišnaudota. Taigi Lietuvos valdžia gali padėkoti tik sau už savo prastą tarptautinę reputaciją.

Tačiau reikia pripažinti, kad dažnai nieko nežinomi įvairūs vietiniai švietėjai, pedagogai ir muziejininkai tyliai dirba savo darbą, rinkdami medžiagą ir mokydami aplinkinius apie holokaustą...

Yra gerų iniciatyvų. Tačiau mokyti, kad tiek pat lietuvių gelbėjo žydus, kiek ir juos žudė, yra neteisinga. Teisuoliai neabejotinai nusipelno didžiausios pagarbos, nes bausmės už pagalbą žydams buvo itin žiaurios. Tačiau tai, kad Lietuvoje 96,4 proc. žydų buvo nužudyti, rodo, jog tokių teisuolių nebuvo itin daug. Skirtingai nei tai, kas teigiama oficialioje istorijos versijoje, žydų žudynėmis Lietuvoje užsiėmė ne vien kriminaliniai elementai, o visų socialinių sluoksnių atstovai: teisininkai, vaistininkai, dvasininkai... Visuomenė turi tai pripažinti.

Kas turėtų įvykti, kad galėtumėte pasakyti: mano misija įvykdyta?

Ji jau iš dalies įvykdyta: atkreiptas dėmesys į vietinių kolaboravimą. Esame skolingi aukoms, tai ne ego klausimas, ar pavyks pakeisti istorijos atpasakojimą. To negalima ir nereikia siekti vien išorės pastangomis: pokyčiams turi vadovauti lietuviai. Gali užtrukti 10, 15 metų, gali ir niekada neįvykti. Tačiau, kai jaučiu, kad skirtingai nei oficiali pozicija mąstantys žmonės bijo prasitarti, manau, kad reikia juos palaikyti.

Priedas: Prahos deklaracijos dėl Europos sąžinės ir komunizmo, priimtos 2008 m. po to paties pavadinimo konferencijos, ištraukos:

 „Mes, Prahos konferencijos „Europos sąžinė ir komunizmas“ dalyviai, [...] kviečiame:  

- pasiekti visos Europos supratimo, kad ir nacių, ir komunistų totalitariniai režimai turėtų būti vertinami, pagal kiekvieno iš jų siaubingus darbus, kaip destruktyvūs savo politika, kurioje taikytos kraštutinės teroro, visų pilietinių ir žmogiškų laisvių užgniaužimo, agresyvių karų inicijavimo ir ištisų tautų bei visuomenės grupių naikinimo bei deportavimo, kuris yra jų ideologijos dalis...  

- pripažinti, kad daugelis komunizmo vardu įvykdytų nusikaltimų turi būti įvertinti kaip nusikaltimai žmoniškumui, kurie įspėja ateities kartas, taip kaip nacių nusikaltimai buvo įvertinti Niurnbergo tribunole, [...]  

- priimti tokius įstatymus, kurie leistų teismams teisti ir nuteisti komunistinių nusikaltimų vykdytojus ir kompensuoti aukoms,

- užtikrinti lygų totalitarinių režimų aukų traktavimą ir nediskriminavimą,  

- pripažinti komunizmą integralia ir pasibaisėtina Europos bendros istorijos dalimi,

- prisiimti visos Europos atsakomybę už komunizmo nusikaltimus,

- pritaikyti ir peržiūrėti Europos istorijos vadovėlius, kad vaikai būtų mokomi ir įspėjami apie komunizmą ir jo nusikaltimus taip pat, kaip yra mokomi vertinti nacių nusikaltimus...“

    Pasirašė dalyviai iš Čekijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos, JK, Estijos, Tibeto, Lenkijos, taip pat – Baltarusijos išeivių atstovai.