Kiekvienos Mišios yra visos Bažnyčios, o ne atskiros grupės nuosavybė.

Didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis – apie tai galvojant leidžiamas Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalas.

Žmogaus gebėjimas kalbėti eina išvien su gebėjimu gyventi kultūroje – santvarkoje, kuri laikosi supratimu, kas vertinga ir kas žalinga.

Ką tik bakalauro diplomą gavęs absolventas dalinasi patirtimi su tais, kurie rugsėjį pradės studijas universitete.

„Sąžiningai gyventi savo gyvenimą – tai kas rytą, neišsisukinėjant ir nemėtant pėdų, pasižiūrėti į savo sąžinės veidrodį. Be jokių išlygų.“

Man nepatinka nei žodis „tolerancija“, nei „pakanta“, nes jie kažkaip susiję su kentėjimu. Reikėtų ieškoti kokio kito,

Dabartinėje liturgijoje negalima muzikuoti be pertraukos, nes ne tik muzika, bet ir tyla yra neatsiejama liturgijos dalis.

„CCžinių“ epizodų siužetai kalba apie tris plotmes: žmogaus santykį su savimi, mūsų tarpusavio santykius ir santykį su Dievu.

Viešpats nebuvimas su apaštalais valtyje – kantrybės pamoka ir besąlygiškas pasitikėjimo Juo stiprinimas.

Enrikos Striogaitės Žmonės formos požiūriu yra eilėraščiai, nors juose dominuoja siužetiškumas.

Jei knyga būtų ekranizuota, ėjimas per Mišką – gyvą, tamsų, piktą – būtų didžiausios įtampos, dramatizmo kupini epizodai.

Kodėl negalėtų būti taip, kad įvykus meilei iškart atsirastų po specialų angelą sargą, galingą ir išmanų.