Su humanitarinių mokslų daktare, VDU lektore Ingrida Balčiūniene susipažinau prieš metus, mokytojaudama Londono lituanistinėje mokykloje „Mano pirmieji mokslai“. Ingridos pastabos bei įžvalgos apie mano mokomus vaikus ir jų kalbą mane labai domino ir žavėjo. Atrodė, kad ji iš kelių vaiko sakinių tarsi knygoje išskaito vaiko charakterį, kalbos raidos lygį, emocinius niuansus. Artimiau susipažinusi su Ingrida, pajutau labai šiltą ir nuostabiai įdomų žmogų, su ja bendraudama pasisemdavau labai daug žinių ir praktinių patarimų savo pedagoginei veiklai.

Esu įsitikinusi, kad kiekviena, net ir vienakalbė, šeima šiame pokalbyje ras ką nors įdomaus ir naudingo, o visos dvikalbės/daugiakalbės šeimos galės ne tik daugiau sužinoti apie savo atžalos kalbos raidą, bet ir rasti gerų patarimų kasdienei kalbos praktikai ir vaiko intelekto ugdymui.

Ingrida, iš pradžių papasakok apie save ir savo kelią kalbos mokslų link. Kodėl pasirinkai būtent kalbos mokslą?

Esu kilusi iš nediduko, bet labai gražaus ir jaukaus Biržų miesto. Baigusi vidurinę mokyklą, išvažiavau studijuoti į Kauną, netrukus sukūriau šeimą (beje, mano vyras Edgaras – buvęs klasės draugas), mums gimė dukra Monika. Artimiesiems padedant, šeomos gyveimą derinau su studijomis Vytauto Didžiojo universitete. Šis universitetas (1989 m. atkurtas bendromis Lietuvos ir diasporos mokslininkų pastangomis) visada išsiskyrė iš kitų aukštojo mokslo įstaigų laisva vakarietiška artes liberales aplinka, galimybe savarankiškai rinktis studijų dalykus ir paskaitų laiką. Taigi galėjau ne tik susidaryti patogų studijų grafiką, bet ir visus tuos metus daug laiko skirti dukrytei. Kadangi studijavau kalbotyrą, natūraliai kilo klausimas: o kaipgi ta kalba ateina į mažo žmogučio pasaulį? Kaip, rodos, dar tik vakar kūdikiškai krykštavęs mažylis šiandien jau taria pirmuosius žodžius? Be to, man, kaip ir daugumai mamų, rūpėjo: ar mano vaiko kalba ugdoma taip, kaip turėtų? Kaip galėčiau padėti dukrytei lengviau išmokti bendrinės lietuvių kalbos (tuo metu namuose kalbėjome ir iki šiol kalbame gimtąja šiaurės panevėžiškių tarme), kad vėliau lengviau apsiprastų darželyje? Kada ateina laikas pirmajai vaiko pažinčiai su kitomis kalbomis?

Man labai pasisekė – jau pirmaisiais studijų metais sutikau puikią dėstytoją, žinomą mokslininkę prof. dr. Inetą Dabašinskienę. Sužinojusi, kad profesorė domisi vaikų kalbos tyrimais, yra apgynusi pirmąją (ir tuo metu vienintelę) disertaciją lietuvių kalbos įsisavinimo tema, išdrįsau prieiti ir paprašyti paskolinti mokslinės literatūros – tais laikais Lietuvos bibliotekose buvo beveik neįmanoma rasti užsienyje išleistų vadovėlių ar straipsnių, o lietuviškuosius jau buvau perskaičiusi... Taip prieš penkiolika metų prasidėjo mūsų pažintis, kuri tęsiasi iki dabar. Vadovaujama profesorės, sukaupiau savo dukrytės kalbos įrašų archyvą, šią medžiagą sutvarkiau, parengiau mokslinei analizei. Vėliau, tyrinėdama sukauptą archyvą, parašiau bakalauro ir magistro darbus, o 2009 m. apgyniau daktaro (PhD) disertaciją. (Čia galėčiau pasigirti, kad esu pirmoji ir iki šiol vienintelė mokslininkė Lietuvoje, psicholingvistiniais metodais tirianti savo pačios vaiko kalbą.) Likau dirbti Vytauto Didžiojo universitete: šiuo metu dėstau psicholingvistiką Taikomosios lietuvių kalbotyros magistro studijų programos studentams, rengiame naujas tarpdisciplinines studijų programas bei dalykus. Mano profesinė ir mokslinė veikla daugiausia susijusi su ankstyvąja kalbos raida: tyrinėju kalbinės aplinkos poveikį vaiko kalbai, vaiko ir suaugusiųjų pokalbio ypatumus. Ypač džiugu, kad prieš penkiolika metų VDU prasidėję lietuvių vaikų kalbos tyrimai išaugo į savarankišką psicholingvistikos mokyklą, susiformavo stipri mokslininkų komanda (greta profesorės, norėčiau paminėti doc. dr. Jūratę Ruzaitę, dr. Laurą Kamandulytę-Merfeldienę bei dr. Laurą Čubajevaitę), įvairiais metodais tyrinėjanti daugelį skirtingų kalbos raidos aspektų – pradedant natūralia lietuvių kalbos raida ir baigiant dvikalbyste, kalbos praradimu bei kalbos patologijos diagnostika ir korekcija.

Atsivėrus Lietuvos sienoms randasi vis daugiau mišrių šeimų. Kaip žmonės vertina daugiakalbystę šiandien, tampančią kasdieniu, įprastu reiškiniu? Kaip tai vertini?

Pastaruosius keliolika metų, ypač atsiradus galimybei legaliai gyventi ir dirbti Vakarų šalyse, emigracijos mastai ir mišrių šeimų skaičius išties nuolatos augo. Rodos, jau neturėtų pernelyg stebinti atvejai, kai šeimoje kalbama net ne dviem, o trimis ar keturiomis kalbomis, kai tarpusavyje derinamos skirtingos kultūros ir tradicijos. Deja, daugiakalbystė ir daugiakultūriškumas iki šiol Lietuvoje retai vertinami kaip ypatingas žmogaus turtas, kurį būtina gerbti ir puoselėti, o kartais šių reiškinių netgi bijomasi. Kaip pavyzdį galiu paminėti faktą, kad dar visai neseniai oficialiuose LR dokumentuose dvikalbystė buvo kalbos sutrikimų sąraše… Daugiakalbystės baimė, nors ir visiškai nepagrįsta, Lietuvoje, deja, turi gilias šaknis – jos siekia priverstinę rusifikaciją, baimę prarasti savąjį tapatumą… Pagaliau, žvelgiant istoriškai, daugiakalbystė sunkiai dera su tradicine kultūros ir tautos samprata. XVI a. Mikalojus Daukša rašė: „Kas išblaškė ir išsklaidė tuos, kurie, norėdami išgarsinti savo vardą, statė bokštą net ligi debesų? Kalbos nesantaika. Dėl ko pasaulyje prasidėjo karai, maištai ir sukilimai? Dėl kalbų įvairumo. Visa tautų nesantaika, visos apkalbos, vienos kalbos niekinimas kitos kilo dėl kalbų skirtingumo, lyg iš kokio sąmyšio šaknies išaugo“ (Postilė. Prakalba į malonųjį skaitytoją, 1599 m.). Liūdna, kad ir į XXI amžių atėję vis dar bijomės kalbų įvairovės...

Kaip sparčiai pažengę daugiakalbystės šeimoje tyrimai?

Dvikalbystės, daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo reiškiniai pasaulyje išsamiai tyrinėjami. Jais domisi sociologai, psichologai, lingvistai, pedagogai ir kitų sričių specialistai. Reikia pripažinti, kad mokslinius tyrimus labai apsunkina dvikalbystės įvairovė. Esama tiek įvairiausių daugiakalbystės variantų (mišri šeima svečioje šalyje / mišri šeima vieno iš tėvų šalyje / vienakalbė emigrantų šeima/ vienakalbė ar daugiakalbė tautinių mažumų šeima / lygiagretus ar palaipsnis skirtingų kalbų įsisavinimas…), kad net ir mokslininkams kyla klausimas: ką šiame nuolatos globalėjančiame pasaulyje galima laikyti dvikalbiu vaiku? Dvikalbė kalbos raida iš esmės atitinka vienos gimtosios kalbos įsisavinimą – tuo pačiu ar panašiu metu pradedami tarti pirmieji garsai, sulaukus maždaug vienerių metų atsiranda pirmieji žodžiai, antraisiais metais vaikas pradeda kalbėti trumpais sakinukais. Tad dvikalbių vaikų kalbinę raidą reikėtų vertinti labiausiai susitelkiant ne į konkrečios kalbos specifiką, o į kalbinę aplinką ir bendruosius kalbinius vaiko gebėjimus. Įprasta praktika šiuo atveju – anketinė apklausa ar pokalbis su tėvais: tėvų prašoma nurodyti, kokiomis kalbomis ir kiek laiko vaikas bendrauja namuose, darželyje ar mokykloje, su draugais, skaito, žiūri televizorių, žaidžia kompiuterinius žaidimus ir pan. Ši informacija padeda nustatyti kiekvienos vaiko kalbos galią ir poveikį kitoms kalboms. Taip pat labai svarbu įvertinti, ar bendroji vaiko kalbos raida atitinka amžiaus normas. Jeigu nesama kalbos raidos sutrikimų ir vaikas auga turtingoje kalbinėje aplinkoje (su juo pakankamai bendraujama, skiriama laiko kalbiniams žaidimams, dainelėms, pasakoms, knygų skaitymui), dažniausiai visiškai sėkmingai išmokstamos kelios gimtosios kalbos.

Kaip ir minėjai, esti labai daug daugiakalbės šeimos variacijų. Kaip gimus kūdikiui tėvai turėtų nuspręsti, kokia kalba bus bendraujama šeimoje?

Ką tik apgynus disertaciją. Su vyru ir dukra. 2009 m. VDU

Kad ir koks būtų dvikalbystės/daugiakalbystės variantas (mišri, imigrantų ar Lietuvoje gyvenanti ir namuose tik gimtąja tarme kalbanti šeima), vaikas – kartu ir visa šeima – anksčiau ar vėliau atsiduria kalbos pasirinkimo kryžkelėje. Mišriose šeimose kalbos pasirinkimo klausimas iškyla tik gimus kūdikiui, tad ir sprendimas bręsta, o kartais ir kinta palaipsniui, derinantis prie visos šeimos poreikių. Suprantamas tėvų noras palengvinti vaikui sudėtingą kalbos mokymosi procesą, tačiau jokiu būdu nederėtų šeimoje atsisakyti vieno iš tėvų kalbos. Kaip jau minėjau, normalios raidos vaikas yra visiškai pajėgus iš karto mokytis kelių kalbų (žinoma, kyla tam tikrų sunkumų, tačiau visi jie sėkmingai įveikiami) ir natūraliai šeimoje vartojamų kalbų įvairovė tam netrukdo. Vienakalbiams emigrantams kalbos pasirinkimo klausimas tampa aktualus vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą ir aktyviai mokytis valstybinės kalbos, tačiau šiam įvykiui dažniausiai atsakingai ruošiamasi, vaikas iš anksto supažindinamas su būsima mokyklos kalba. Kita vertus, čia neretai persistengiama: norėdami padėti vaikui lengviau apsiprasti darželyje ar mokykloje, tėvai patys atsisako gimtosios kalbos ir net namuose kalbasi tik valstybine kalba. Ypač žalingi tokie atvejai, kai tėvai, patys gerai nemokėdami valstybinės / daugumos kalbos, tik ja bendrauja su savo vaiku: taip vaikas ne tik netenka galimybės išmokti savo gimtąją kalbą, bet ir įsisavina skurdžią, ribotą valstybinės / daugumos kalbos atmainą. Kitaip tariant, atsisakius gimtosios lietuvių kalbos ir pradėjus kalbėti su vaiku tik angliškai (patiems gerai nemokant šios kalbos), vaikas netaps gimtakalbiu anglakalbiu (priešingai, jo anglų kalba bus skurdi ir nepakankama nei mokyklai, nei visaverčiam socialiniam gyvenimui), o galimybė kalbėti ar bent suprasti lietuvių kalbą bus visiškai sunaikinta. Čia galima pasiremti šiuo metu Lietuvoje sparčiai nykstančių tarmių pavyzdžiu: nemažai lietuvių mano, kad kalbėti gimtąja tarme, ypač viešosiose vietose, – negražu, netinkama, „neprestižas“, tad sąmoningai atsisako gimtosios tarmės ir su vaiku kalbasi bendrine kalba, net jei patys gerai nemoka šios kalbos atmainos. Suprantama, tokiu atveju vaikas ne tik praranda gimtąją tarmę, bet ir įsisavina netaisyklingą (ypač tarties požiūriu) bendrinę kalbą, kurią vėliau tenka „taisyti“ mokykloje.

Kokią įtaką kalba turi vaiko tapatybės formavimuisi?

Šiuo metu vienareikšmiškai sutariama, kad geriausias pasirinkimas – kiekvienam iš tėvų kalbėti su vaiku tik savo gimtąja kalba. Taip vaikui sudaromos sąlygos jau ankstyvuoju kalbos raidos laikotarpiu įsisavinti ne vieną, o kelias kalbas ir – tai ypač svarbu – užtikrinama galimybė lygiavertiškai bendrauti tiek su mamos, tiek su tėčio giminaičiais – seneliais, dėdėmis, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis… Šis etninis ir kultūrinis ryšys labai svarbus formuojantis vaiko tapatybei. Net jei vaiko kalbos raida neatitinka normų (ar diagnozuojamas kalbos sutrikimas), specialistai pataria neriboti vaiko kalbinės ir kultūrinės įvairovės: kalbos sutrikimas šiais laikais logopedų (angl. speech therapists) sėkmingai koreguojamas, o štai atsisakius vienos ar abiejų gimtųjų kalbų, negrįžtamai sunaikinamas didžiulis vaiko etninio, kultūrinio ir kalbinio tapatumo klodas.

Kaip daugiakalbystės atveju formuojasi vaiko kultūrinis tapatumas? Kaip išvengti vaiko atmetimo reakcijos vienai ar kelioms kalboms/ kultūrai?

Tiek kalbinis, tiek kultūrinis tapatumas pirmiausia formuojasi šeimoje. Čia vaikas nuolatos girdi tėvų pokalbius, pats juose dalyvauja, pamažu perima kalbines nuostatas ir vertybių sistemą. Pats savaime vienos ar kitos kalbos mokymas, skatinimas kalbėti kuria nors kalba nėra itin veiksmingas – daug svarbiau kasdienis šeimos pavyzdys. Jeigu šeimoje vienodai gerbiamos visos (tėvų, daugumos, valstybinė) kalbos ir kultūros, jeigu vienodai ar bent panašiai laiko skiriama kiekvienai kalbai (ja kalbama, skaitoma, rašoma), vaikui taip pat nekils didelių abejonių dėl kalbos pasirinkimo ir tolerancijos. Priešingai – jeigu tėvai nuolatos vers vaiką kalbėti lietuviškai, tačiau patys, būdami viešojoje erdvėje, gėdysis gimtosios kalbos ir tarpusavyje kalbėsis, pavyzdžiui, angliškai, vaikas netruks pastebėti ir perimti šias nuostatas.

Prisiminiau vieną itin įdomų atvejį iš savo profesinės praktikos: teko bendrauti su moksleiviu, kurio mama – italė, tėtis – lenkas, o šeima gyvena Austrijoje. Vaikinas lygiavertiškai laisvai kalba, skaito ir rašo itališkai, lenkiškai ir vokiškai, o mokykloje, be valstybinės vokiečių, mokosi anglų ir prancūzų kalbų. Suprantama, kad tokia kalbinė ir kultūrinė įvairovė – ypač retesnių, „mažųjų“ kalbų mokėjimas – yra unikali asmenybės savastis ir turtas, galintis labai padėti tiek kuriant asmeninį ir socialinį gyvenimą, tiek siekiant profesinės karjeros.

Kaip skatina dvikalbystę tradicijos ir kultūra?

Neabejojama, kad kelių kalbų mokėjimas leidžia pažinti skirtingas kultūras, skatina toleranciją ir pagarbą. Tačiau labai svarbi ir kita šio ryšio kryptis: pažindamas tam tikrą kultūrą, vaikas lengviau ir greičiau įsisavina jos kalbą. Todėl klasikinės dvikalbio ir dvikultūrio vaiko ugdymo metodikos pabrėžia itin glaudų kalbos mokymo ryšį su vaiko etnine kilme. Geriausia, kai vaikas supažindinamas su abiejų tėvų tradicijomis ir papročiais, šeimoje švenčiamos abiejų kultūrų šventės, visuomenėje bendraujama su abiejų etninių grupių atstovais, dalyvaujama bendruomenių veikloje. Kalbant apie lietuvių vienakalbių ar mišrių šeimų gyvenimą ne Lietuvoje, reikėtų ypač pabrėžti lietuvių bendruomenių, lituanistinių mokyklėlių ir Bažnyčios pagalbą – tiek kalbos, tiek tautinio tapatumo ugdymui. LR užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama informacija apie lituanistines mokyklėles (https://www.urm.lt/index.php?1759203450), tačiau tėvai kartais skundžiasi informacijos trūkumu – galbūt į tai galėtų atkreipti dėmesį steigėjai. Žinoma, lituanistinėms mokyklėlėms reikalingi kompetentingi, svarbiausia – iniciatyvūs, kūrybingi, išradingi mokytojai.

Ar daugiakalbystė turi poveikį vaiko psichinei ir emocinei raidai?

University College London, Centre for Developmental Language Disorders and Cognitive Neuroscience. Ingrida mokosi atlikti ERP (Event Related Potentials) tyrimą – išbando smegenų EEG. 2006 m.

Tėvams dažnai kelia nerimą dvikalbystės / daugiakalbystės poveikis vaiko psichinei ir emocinei raidai. Bijomasi, kad vaikas nesusidoros su užduotimi vienu metu išmokti dvi ar tris kalbas, kad dėl to nukentės jo mokslo pasiekimai, kils emocinių ar / ir elgesio problemų. Šią baimę galėtų išsklaidyti akivaizdūs daugiakalbystės teikiami pranašumai, įrodyti gausiais eksperimentiniais tyrimais, pavyzdžiui, atliekant smegenų veiklos elektroencefalogramą ar magnetinio rezonanso tyrimus. Nustatyta, kad dažnai dvikalbių vaikų kalbiniai gebėjimai ne tik yra lygiaverčiai, bet netgi pralenkia vienakalbių vaikų atitinkamus gebėjimus, pavyzdžiui, dvikalbiai vaikai greičiau nei vienakalbiai išmoksta skaityti ir rašyti, jiems lengviau mokytis trečiosios ir kitų kalbų. Pažintiniais gebėjimais ir dėmesio sutelkimu dvikalbiai vaikai taip pat lenkia vienakalbius: jiems geriau sekasi atlikti kognityves užduotis, kurioms reikia dėmesio sukaupimo ir logikos... Netgi matematikos (sąlygos) uždavinius dvikalbiai mokiniai sprendžia lengviau už vienakalbius. Žinoma, esama sričių, kuriose dvikalbiams vaikams prireikia daugiau pastangų nei vienakalbiams: ankstyvuoju kalbos raidos laikotarpiu jiems sunku suvokti gramatikos taisykles, atskirai vertinant kiekvienos kalbos žodynas nesiekia to paties amžiaus vienakalbio vaiko žodyno. Neretai atsitinka taip, kad vaikas vartoja vienos kalbos žodį, tačiau kaito jį (linksniuoja, asmenuoja) pagal kitos kalbos taisykles. Visa tai – iki tam tikro amžiaus – yra normalu.

Suaugusiesiems padedant netrukus vaikas įpras orientuotis kalbinėje sistemoje ir kiekvienas žodis bei gramatikos taisyklė pamažu „atras“ savo vietą.

Kokie gali būti kalbos sutrikimai, sukelti būtent dvikalbystės ar daugiakalbystės šeimoje? Kur tokiu atveju kreiptis ir kaip spręsti?

Dvikalbes/daugiakalbes šeimas kelianti nerimą situacija – kai dvejų ar trejų metų vaikas kalba labai nedaug, neaiškiai, nesuprantamai. Kyla klausimas: ar tai dvikalbystės nulemtas kalbos vėlavimas, ar rimtas kalbos sutrikimas? Specialistai šiuo atveju pataria atkreipti dėmesį, ar vaikas mažai/ prastai kalba tik viena kuria nors kalba, ar abiem. Esant rimtam, klinikiniam kalbos sutrikimui, pažeidžiama visa kalbos sistema, t. y. nė viena vaiko kalba neatitinka amžiaus normų. Tokiu atveju būtina logopedo (o kartais ir kompleksinė – logopedo, psichologo, kineziterapeuto) pagalba. Jeigu viena vaiko kalba vystosi normaliai, o antroji atsilieka – tikriausiai tai bus stipresnės (dominuojančios) kalbos poveikis silpnesnei, bet jokiu būdu ne bendras kalbos sutrikimas. Čia galėtų padėti logopedo konsultacijos, kalbinės užduotėlės, žaidimai bei tiesiog daugiau laiko, praleisto kalbant silpnesniąja kalba. Kartais tam net nereikia ypatingų pastangų: pavyzdžiui, važiuojant automobiliu galima pasiūlyti vaikui vardyti visų pakeliui pralenkiamų automobilių spalvas, pastatų numerius, palenktyniauti, kas sugalvos daugiau žodžių, prasidedančių raide R... Maži vaikai turėtų nuolatos girdėti gyvą kalbą: pavyzdžiui, mama, ruošdama vakarienę, galėtų komentuoti visus atliekamus veiksmus: Dabar pasiimsiu pieno ir cukraus... Dar man reikia didelio šaukšto... O kur dingo mėlyna lėkštė? Taip, dedame ant stalo... Net ir nedalyvaudamas pokalbyje mažylis įdėmiai klausosi, jo kalbiniai įgūdžiai lavėja. Suaugusieji neretai skundžiasi laiko stoka, nebespėja prieš miegą paskaityti pasakos, nesuranda laiko lopšinei... Tačiau šias tradicijas bent iš dalies gali pakeisti jau minėti kalbiniai žaidimai pakeliui iš mokyklos, ruošiant valgį, einant pasivaikščioti... Užtenka tik atidžiau apsižvalgyti, ir rasime begalę būdų linksmai, žaismingai lavinti vaiko kalbą, o kartu ir suteikti jam psichologinį saugumą bei emocinį ryšį.

Gal žinai kokių ryškių istorinių asmenybių, kurios yra užaugusios daugiakalbėje aplinkoje?

Nepaisant tam tikrų stereotipų, kalbų įvairovė ir gebėjimas laisvai bendrauti keliomis kalbomis – istoriškai gerai žinomas reiškinys. Pavyzdžiui, apie Barborą Radvilaitę istoriniuose šaltiniuose sakoma: „Buvo gerai išmokslinta, be vietos kalbų (lenkų ir rusėnų – I. B.) mokėjo lotynų ir italų kalbas.“ Vėlesniais laikais tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje išsilavinę žmonės taip pat gerai suvokė kalbų svarbą ir stengėsi auginti vaikus natūralioje daugiakalbėje aplinkoje: nuo pat kūdikystės samdė prancūziškai, vokiškai ar angliškai kalbančias guvernantes ar patys mokė vaikus šių kalbų. Sovietmečiu ši tradicija, žinoma, sunyko, tačiau kai kurios šeimos net ir tais laikais sugebėjo nuo pat mažens sudaryti vaikams natūralią daugiakalbę aplinką. Pavyzdžiui, lietuvių rašytojas M. Zingeris, rusų rašytoja D. Doncova prisimena kitakalbes aukles, kurių dėka jau ankstyvojoje vaikystėje išmoko sklandžiai kalbėti anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis, ir vertina šią patirtį kaip ypač svarbią tiek kultūriniu, tiek profesiniu požiūriu.

Kokią literatūrą rekomenduotum dvikalbėms šeimoms?

Tėvams ir pedagogams, norintiems daugiau sužinoti apie dvikalbio vaiko ugdymą, galima rekomenduoti šias knygas:
Johanne Paradis, Fred Genesee & Martha Crago Dual Language Development and Disorders: A Handbook on Bilingualism and Second Language Learning. 2004.
Barbara Zurer Pearson Raising a Bilingual Child. 2008.
Į kai kuriuos tėvų klausimus atsakoma projekto COST IS0804 Language Impairment in a Multilingual Society: Linguistic Patterns and the Road to Assessment interneto svetainėje www.bi-sli.org (žr. skyrelį Parents). Lietuviškas vertimas pateikiamas VDU Daugiakalbystės tyrimų centro svetainėje www.daugiakalbyste.lt.

Taip pat galima paskaityti patarimus tėveliams interneto svetainėje www.ikimokyklinis.lt.

Vaikučiai ir tėveliai, norintys laisvalaikiu pažaisti smagius kalbinius žaidimus, kviečiami apsilankyti interneto svetainėje www.frepy.eu. Tai – pats naujausias mūsų komandos darbo rezultatas: kartu su mokslininkais ir logopedais iš keturių Europos šalių sukūrėme žaismingų kalbinių užduočių ir pratimų rinkinį. Vaikučiai, (savarankiškai ar kartu su suaugusiaisiais) žaidžia kompiuterinius žaidimukus, bendrauja su linksmais, jaukiais veikėjais, dėlioja dėliones, seka pasakas, ieško lobio… ir kartu tobulina savo kalbą, nes kiekviena užduotėlė sukurta taip, kad lavintų vieną ar kitą probleminį, sunkiau išmokstamą kalbos dalyką.

Simona Smirnova

„Ateitis“ Nr. 6

Asmeninio archyvo nuotraukos