„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

„Galų gale buvo sunku nuspręsti, kas romantiškiau, kas įdomiau – tikrasis žmogus ar mitas, kuriuo jis tapo“, – apie australų folkloro herojų Nedą Kelly kadaise rašė Nicko Cave’o tėvas Colinas Cave’as. Po kelių dešimtmečių panašų klausimą būtų galima pateikti ir apie jo sūnų.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius N. Cave’as sugebėjo persikūnyti į begalę vaidmenų – vampyrišką rokerį, žmogžudysčių baladžių pasakotoją, gedulą ir tikėjimą atvirai apmąstantį dainų autorių ir kitus. Antrą kartą Vilniuje viešėdamas 68-erių australų atlikėjas parodė, kad šie skirtingi kūrybos etapai nebūtinai paneigia vienas kitą.

Agresija, chaosas ir košmariškos istorijos

Pirmieji muzikiniai N. Cave’o bandymai vyko dar ankstyvajame aštuntajame dešimtmetyje. Dar mokykloje jis kartu su bendramoksliais subūrė grupę, vėliau pasivadinusią „The Birthday Party“. Ši grupė tapo ryškiu Australijos poppanko scenos reiškiniu – šiurkštūs ritmai, klykiančios gitaros, dainų tekstuose pinasi smurtas, groteskas ir geismas, religiniai motyvai bei juodas humoras.

Tačiau labiausiai publiką stebino nevaldomas, netgi demoniškas N. Cave’o elgesys: jis staugdavo, riaumodavo, blaškydavosi po sceną. Tuo metu kai kurie kritikai rašė, kad nei Johnas Cale’as, nei Alfredas Hitchcockas taip nebaugina, o N. Cave‘as ne tiek dainuoja, kiek ištraukia vokalą iš pačių savo gelmių.

Tamsa ir dramatizmas tapo kūrybiniu N. Cave’o veidu. Jis kūrė fikcinius, dažnai kraštutinius personažus bei košmariškas situacijas ir jas scenoje perteikdavo tarsi visiškai tikras istorijas. Tuo metu N. Cave’o gyvenimas buvo ne mažiau chaotiškas nei pasirodymai: jis buvo įklimpęs į heroiną bei amfetaminą, ne kartą turėjo bėdų su teisėsauga ir vis įsiveldavo į konfliktus bei muštynes.

1983-iaisiais grupei iširus, išaugo naujas projektas – „Nick Cave & The Bad Seeds“. Galima sakyti, kad tai buvo savotiškas pirmosios grupės tęsinys, tik chaosas jau buvo įprasmintas.

N. Cave’o sumanymas rengiant pirmą albumą „From Her to Eternity“ (1984 m.) buvo sukurti lėtesnę, erdvesnę, labiau tekstais paremtą muziką. Ryškesnis pasakojamasis dainų pobūdis leido muzikantui remtis savo literatūriniais autoritetais, o kai kuriais atvejais net perimti jų balsą.

Taip pat skaitykite:

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Moby sąskambiai Lietuvoje: puokštė emocijų, aktualios temos ir nostalgiška šokių aikštelė

„Eurovizijos“ nugalėtojas negalės rengti konkurso, jei dalyvauja ginkluotame konflikte

Prienuose šeštą kartą ryškiai liepsnos Duonos ir ugnies festivalis

Tuo metu N. Cave’ui imponavo Markas Twainas, Hermanas Melville’is ir Williamas Faulkneris. Pavyzdžiui, „Cabin Fever!“ pasirodo H. Melville’io kapitoną Ahabą primenantis jūrininkas. Tik vietoj baltojo banginio jį apsėda prarasta moteris, o vienatvė pamažu stumia į beprotybę.

Ankstyvosios kūrybos tamsa persismelkia ir į kitą grupės albumą – „Tender Prey“ (1988 m.). Siedamas Senojo Testamento motyvus su brutaliais nusikaltimo, smurto ir asmeninio nuopuolio vaizdiniais, N. Cave’as analizuoja katalikiškos kaltės ir bausmės temas.

Daina „The Mercy Seat“ laikoma vienu geriausių grupės kūrinių. Per daugiau nei septynias bauginamas minutes N. Cave’as pasakoja apie vyrą, laukiantį mirties bausmės. Biblinis Dievo gailestingumo sostas čia virsta elektros kėde. Tekste vis kartojamas Senojo Testamento motyvas „akis už akį“ jungiasi su Naujojo Testamento gailestingumo idėjomis, kol galiausiai lieka neaišku, ar lyrinis subjektas pripažįsta kaltę, ar išsigąsta mirties.

1996-ųjų albume „Murder Ballads“ tamsioji N. Cave’o vaizduotė pasiekė zenitą. Pagrindinė albumo ašis – žmogžudystė. Tačiau ir ji čia tampa literatūriniu žaidimu. Pasitelkdamas tradicinių žmogžudysčių baladžių motyvus, folklorą ir savo paties sukurtus žudikų personažus, N. Cave’as tyrinėja meninę laisvę – ką leidžia fikcija, kai kalbama ne savo, o sukurto personažo balsu.

Šis albumas tapo vienu komerciškai sėkmingiausių grupės darbų, o tokie kūriniai kaip „Henry Lee“ su atlikėja PJ Harvey ir „Where the Wild Roses Go“ su Kylie Minogue – žinomais įvertintais hitais.

Gedulą keičianti viltis

1997-aisiais pasirodęs „The Boatman’s Call“ žymi radikalų menininko posūkį nuo ankstesnėms grupės dainoms būdingų smurto kupinų pasakojimų. Čia girdimas paties N. Cave’o balsas – asmeninė jo kančia ir ilgesys išsiskyrus su anglų atlikėja PJ Harvey.

„Išsiskyrimas mane pripildė beprotiškos energijos, ir ji suteikė drąsos atvirai rašyti apie įprastas žmogiškas patirtis – pavyzdžiui, sudaužytą širdį. Iki tol asmeninę patirtį slėpiau už personažais paremtų istorijų. Tai buvo kūrybinio augimo šuolis, parodęs kelią ir į jautresnį, apnuogintą atlikimo būdą – balsą, tarsi pakimbantį ore ir vos palaikomą muzikos“, – savo tinklaraštyje „The Red Hand Files“ rašo autorius.

Tokiuose santūriuose albumo kūriniuose kaip „Into My Arms“ grįžta ir religijos motyvas – muzikantas pradeda kalbėti apie vienatvę, meilę ir susvyravusį tikėjimą. „Klausantis Cave’o, tokio sutrikusio ir vienišo, kad jis pasirengęs kreiptis pagalbos į Dievą, kuriuo pats netiki, juntamas beveik nepakeliamas trapumas“, – rašoma „The Guardian“.

Kitas lūžis išryškėjo baigiant „Skeleton Tree“ (2016 m.). 2015-aisiais tragiškai žuvo N. Cave’o sūnus Arthuras. Praėjus keliems mėnesiams po tragedijos, muzikantas grįžo į studiją, nors vėliau pripažino emociškai tam dar nebuvęs pasirengęs. Galutinis įrašas tapo ne toks nugludintas – jis skamba gerokai trapiau ir atviriau.

Netektis privertė N. Cave’ą permąstyti ir ankstesnę savo kūrybinę laikyseną – neapykanta jam atsibodo.

„Tie jausmai buvo tarsi sena negyva oda, kurią nusimečiau. Jie buvo savotiškas vėmalas. Sėdėti savo paties mėšle, pykti ant pasaulio, niekinti žmones ir manyti, kad tavo panieka kažkam savaime turi vertę, net suteikia kažkokio kilnumo; nekęsti vieno dalyko čia, kito – ten, dar kito – kur nors kitur ir pasirūpinti, kad visi aplinkiniai tai ne tik žinotų, bet ir patys pajustų; niekinti grožį, džiaugsmą, kitų žmonių laimę – ši laikysena galiausiai man pasirodė, nežinau, tiesiog kvaila“, – tinklaraštyje dalijasi N. Cave’as.

Kai mirė sūnus, patyriau tikrą katastrofą, ir beveik be jokių sąmoningų pastangų ta pasibjaurėjimo pasauliu laikysena pradėjo svyruoti ir griūti. Ėmiau suprasti, koks trapus ir pažeidžiamas yra pasaulis.

2019-aisiais „Ghosteen“ gimė jau sąmoningai apmąstant tragediją. N. Cave’ui teko ieškoti naujo kūrybos stiliaus, kuris leistų kalbėti apie gyvenimą po netekties – nenusigręžiant nuo sūnaus mirties, bet kartu neapsiribojant gedulu. Taip jis pasiekė savotišką nuostabos būseną: pasaulis vėl įgavo spalvas, aplinka suspindo aiškumu ir naujumu. Kritikai albume išskyrė netekties, mirties ir gedulo temas bei egzistencinius klausimus, tačiau kartu įžvelgė empatiją, tikėjimą ir optimizmą.

„Kai mirė sūnus, patyriau tikrą katastrofą, ir beveik be jokių sąmoningų pastangų ta pasibjaurėjimo pasauliu laikysena pradėjo svyruoti ir griūti. Ėmiau suprasti, koks trapus ir pažeidžiamas yra pasaulis. Pradėjau dėl jo nerimauti. Juo rūpintis. Staiga pajutau skubų poreikį bent kaip nors ištiesti jam ranką ir padėti – šiam siaubingam, gražiam pasauliui, užuot vien jį niekinęs ir teisęs“, – rašo N. Cave’as.

Baigiamojoje dainoje „Hollywood“ greta krikščioniškų vaizdinių N. Cave’as pasitelkia budistinę Kisos Gotami istoriją. Netekusi vaiko ji kreipiasi pagalbos į Budą ir galiausiai supranta, kad netektis neaplenkia nė vieno žmogaus. N. Cave’as vėliau kalbėjo, kad ši istorija jam daugelį metų buvo labai svarbi ir teikė paguodą. Šią dainą jis atliko ir koncerte Vilniuje.

Pirmykštė, bekūnė, pakylėta energija

Koncertų turą, pradėtą 2024-aisiais, N. Cave’as apibūdino kaip grupės judėjimą nuo pirmųjų „Wild God“ koncertų prie būsenos, kurią galiausiai pavyko pasiekti scenoje – pirmykštės bekūnės, pakylėtos energijos apsireiškimo.

Tą vakarą Vilniuje ši būsena buvo akivaizdi. Koncertą daina „Get Ready for Love“ pradėjęs atlikėjas nuo pirmų sekundžių pulsavo energija. Bėgiodamas nuo vieno scenos krašto prie kito jis spaudė gerbėjams rankas, vis garsiau kartodamas get ready (liet. „pasiruoškite“) – tarsi duodamas ženklą. Jau per antrą dainą „From Her to Eternity“ N. Cave’as stovėjo ant žiūrovų ištiestų rankų. Savo energija nenusileido ir Warrenas Ellisas, o pritariamųjų vokalistų kvartetas scenos gilumoje kūrė gospelų lydimų pamaldų atmosferą.

Koncerte atlikti ir garsiausi grupės kūriniai – nuo agresyvesnio laikotarpio „Tupelo“ ir „The Mercy Seat“ iki tamsios meilės baladės „Henry Lee“.

Antrojoje dalyje įsivyravo melancholija – atlikėjas minėjo, kad lietuviai yra tam visai tinkama publika. Be jau minėtos dainos „Hollywood“, kurią atliekant scenos fone buvo matyti lietuviškas vertimas, nuskambėjo ir koncertuose retai girdimos „Cinnamon Horses“ bei „Skeleton Tree“. Pristatydamas pastarąjį kūrinį, N. Cave’as prisiminė, kad kurį laiką ši daina jam atrodė pernelyg liūdna atlikti. Visai neseniai ją perklausęs jis vis dėlto nusprendė, kad šis kūrinys yra puikus.

Ypač įdomu klausytis ankstyvųjų grupės kūrinių, atliekamų šiandien – jie išlaikė įtampą, tačiau jų skambesys rodėsi santūresnis. Regis, dainos spėjo suaugti su atlikėju. Tai prisiminiau perskaičiusi 2001 m. „The Guardian“ interviu su N. Cave’u. „Manau, kad muzika, kurią kuriu dabar, yra suaugusio žmogaus muzika. Kito žodžio tam nėra. Jaučiu, kad muzika, kurią kūriau jaunystėje, buvo visai kitokia. Ten nebegaliu grįžti, net jei norėčiau – o nenoriu. Turbūt tiesiog dabar kitaip žiūriu į pasaulį. Man atrodo, tai vadinama branda“, – kalbėjo muzikantas.

Kadaise šiurpus ir beveik demoniškas scenos personažas šiandien atrodo kupinas dėkingumo ir bendrystės. Kritikai ne kartą atkreipė dėmesį, kad smurtas N. Cave’o kūryboje traukiasi: jaunystės pyktį ir žudikiškus personažus vis dažniau ima keisti ilgesys, abejonė ir netektis. Vis dėlto N. Cave’as sako, kad pagrindinė tema galbūt niekada ir nepasikeitė.

„Mirtis, tiksliau – jos pasekmės, tas netekties jausmas, persmelkia daugelį mano dainų. Galbūt tai ir yra nuolatinė mano tema. Įtariu, kad taip yra todėl, jog visada jaučiau tam tikrą ilgesį, nuojautą, kad kažko trūksta. Pasaulis man dažnai atrodo tamsus, keistas ir nestabilus, ir net būdamas tavo amžiaus jau jaučiau šių tamsesnių temų trauką. Ankstyvosiose savo dainose šias emocijas dažnai reikšdavau smurto veiksmais. Tačiau mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo“, – yra prisipažinęs N. Cave’as.