„Kas yra ta nesuprantama būtybė, kuri, esant tokiam priimtinų, pelningų, sąžiningų ir gerbtinų profesijų, kuriose ji gali išskleisti savo gebėjimus ir galias, pasirinkimui, vis dėlto renkasi kankinti ir žudyti savo paties rūšies atstovus? Jam dar nespėjus įsikelti ir įsikurti, kiti skuba išsikraustyti ten, kur jo daugiau nebematytų. Duodamas niūrus signalas, ir nuolankus teisingumo tarnas pasibeldžia į duris norėdamas pranešti, kad prireikė jo paslaugų. Jis iškeliauja. Jis atvyksta į aikštę, užpildytą gausios ir įsiaudrinusios minios. Nuodytojas, tėvažudys, šventvagis yra atitempiamas pas jį. Jis pagriebia tą atitemptąjį, ištempia jį, pririša prie horizontalaus kryžiaus, pakelia savo ranką. Tvyro siaubinga tyla, negirdėti jokio garso, išskyrus traškančius kaulus ir aukos klyksmą. Jis atriša auką ir užkelia ją ant rato. Sulaužytos galūnės pririštos prie stipinų, galva nunarinta, styro plaukai, o iš burnos, atviros tarsi žaizdras, kartkartėmis su krauju išspjaunami ir žodžiai, maldaujantys mirties. Baigta... Visa didybė, visa galia, visas paklusnumas priklauso nuo budelio. Jis yra žmonių asociacijos siaubas ir saitas. Pašalinkite iš pasaulio šį paslaptingą veikėją ir netrukus visa tvarka virs chaosu: kris karūnos, išnyks visuomenė. Dievas, kuris sukūrė valdžią, sukūrė ir bausmę. Jis pritvirtino žemę prie šių dviejų polių: „Nes Jehova ir yra šių dviejų polių viešpats ir aplink juos jis paleido suktis pasaulį““ – štai taip skamba ištrauka iš XIX amžiuje užrašytos Josepho De Maistre‘o kalbos, aukštinančios budelį.

Skaitant šį tekstą, per kūną nubėga šiurpuliai. J. De Maistre‘as, kuris skelbėsi gynęs senąją tvarką, popiežių ir katalikybę, dorybes, iš tikro visa tai išdavė ir savo kalba užrašė paniekinimą žmogaus asmeniui, budelio asmenyje įvykdė mirties nuosprendį Dievo ir artimo meilei. Apie kokią meilę begalima kalbėti, kai tekste akivaizdžiai teigiama, kad jungiamoji visuomenės medžiaga yra baimė? Apie kokias dorybes dar begalima svarstyti, kai panegirikoje budeliui yra teigiama, kad žmogų gerai elgtis skatina tik grėsmė pačiam atsidurti budelio rankose? Apie kokį žmogaus sukūrimą pagal Dievo atvaizdą dar galima diskutuoti, jei J. De Maistre‘o aprašomas žmogus veikiau primena įsikūnijusį blogį, kuris tik ir graso prasiveržti, jei jo nežabos akyla ir negailestinga valdžia? Apie kokį teisingumą galima besvajoti, jei šioje trumputėje ištraukoje aiškiai deklaruojama, kad bausmė visų pirma yra kerštas, visuomenės akyse rengiamas kruvinas šou, kurio tikslas įbauginti visus stebinčiuosius egzekuciją, o kartu ir visus tuos, kuriuos pasieks žinia apie įvykdytą bausmę. „Nebijokite!“ – liudijo šv. Jonas Paulius II. „Bijokite ir drebėkite!“ – šaukte šaukia budelis. Tokiu būdu aukai įvykdoma bausmė tampa priemone masei kontroliuoti. Apologijoje budeliui vaizduojamas apverstas pasaulis, kuriame svarbiausias yra ne žmogus, o tvarka, valdžia.

Visgi natūraliai kyla klausimas: kuo gi šiandien yra aktualus šis dar XIX amžiuje rašytas tekstas? Atsakysiu trumpai – šis tekstas man yra ne tik Prancūzijos revoliucijos, kai nepaliaujamai veikė giljotinos, santrauka, ne tik po to sekusių kontrrevoliucinių įvykių, kai jau priešingos pusės radikalai kilo į keršto žygius, apibendrinimas, tačiau ir įvadas į siaubingąjį XX amžių, kuriame įvairiausio plauko budeliams darbo buvo apsčiai. Taigi tekstas neaprėps tik vieno konkretaus laikmečio, vienos konkrečios erdvės, tai veikiau yra gili bei bauginama įžvalga į pas mus taip įsigalėjusį mąstymo ir pasaulio suvokimo modelį.

Tik ką dienos šviesą išvydusioje knygoje „Sunkumai su istorija: politika ir kultūra“ Adamas Michnikas aptaria giminystę tarp giljotinos ir inkvizicijos stulpo. Abu šie dalykai tarnavo tiems, kurie siekė įvykdyti apvalymą, moralinę revoliuciją. Vis dėlto galiausiai jie įkūnijo tų pačių moralinių radikalų, įsitikinusių, kad dorybė yra jų pusėje, šališkumą. Tiek giljotina, tiek inkvizicijos laužas tapo neapykantos simboliais. „Nėra jokios vilties klestėti tol, kol kvėpuoja bent vienas laisvės priešas, aiškino Saint-Justas. Reikia bausti ne tik išdavikus, tačiau ir tuos, kurie yra neutralūs. Privalu bausti kiekvieną, kuris yra pasyvus ir nedaro nieko vardan Respublikos. Laisvės liepsna apvalys mus taip, kaip išlydyta geležis nuvalo bet kokį purvą. Būtent dėl to jis ragino kiekvieną grįžti prie moralinių principų ir pasitelkti terorą prieš priešus. Atėjo laikas išnaikinti liaudies priešus, kurie „simpatizuoja nusikaltimui ir iškrypėliškoms aistroms.“ Taip Saint-Justas paskelbė karą sektai ir pranešė apie laukiantį didįjį valymą ir moralinę revoliuciją“, – štai taip A. Michnikas aprašo vieną iš Prancūzijos revoliucijos lyderių.

Tačiau pažvelkime, kas po to nutinka su tais, kurie ateina į valdžią restauracijos laikotarpiu. Tie, kurie buvo skriaudžiamieji, greitai patys ima skriausti kitus, tie, kurie buvo laikomis priešais ir išdavikais, patys su didžiausiu nirtuliu skuba ieškoti priešų ir išdavikų priešingoje barikadų stovykloje. Pats J. De Maistre‘as skubėjo ieškoti sektos, kuri siekė suklaidinti žmones ir sunaikinti egzistuojančią tvarką. Skubėjo lygiai taip pat, kaip ir Saint-Justas, kuris ieškojo laisvės ir respublikos priešų. Ir abu tų priešų rado su kaupu. Kaip rašo Isaiah Berlinas, inkvizitoriaus įkarščio vedamas J. De Maistre‘as į priešų sąrašą įrašė protestantus ir jensenistus, deistus ir ateistus, laisvuosius masonus ir žydus, mokslininkus ir demokratus, jakobinus, liberalus, utilitarus, antiklerikalus, egalitarus, perfekcionistus, materialistus, idealistus, teisininkus, žurnalistus, sekuliarius reformuotojus ir įvairaus plauko intelektualus. Įrašė visus tuos, kurie apeliavo į abstrakčius principus, kurie tikėjo individualiu protu ir individualia sąžine, tuos, kurie tikėjo individo laisve ir racionalia visuomenės organizacija. Įtraukė reformų siekėjus ir revoliucionierius, kurie turi būti išnaikinti bet kokiomis priemonėmis. Juk sekta niekada nesnaudžia ir kiekvieną akimirką yra pasirengusi vykdyti savo niekšiškus kėslus.

Iš to, kas jau parašyta, akivaizdu, kad iš pažiūros skirtingi radikalai arba moraliniai ultros, kaip kad juos vadina A. Michnikas, yra panašūs savo mąstymu. Visų pirma visi jie tiki absoliučiu savo moraliniu teisumu, o tai leidžia visus su jais nesutinkančius laikyti ne tik kitos nuomonės, kitos pozicijos šalininkais, o niekšais, išdavusiais moralinius idealus, blogio apaštalais. Visiems radikalams būdingos itin pavojingos svajos apie moraliai tobulą, vienalytę visuomenę. Tačiau, tikėdami abstrakčiais į ateitį nukreiptais principais, jie visiškai netiki žmogumi ir puoselėja įtarumą kiekvieno asmens atžvilgiu. Galiausiai įtarumas prasiskverbia ir į pačių radikalų gretas, ir tuomet prasideda tas etapas, kuriame revoliucija ima ryti savo pačios vaikus. Savo moraliniu neklystamumu įtikėję radikalai kaltę dėl visų trikdžių, nesėkmių, nuodėmių yra linkę permesti į išorę, o tam reikalinga nuolatinė priešų paieška. Ši paieška niekada nesibaigia, nes utopija paprasčiausiai yra nepasiekiama, o jos nesėkmę būtina pateisinti ardomąja priešų veikla. Tad galiausiai turime visuomenę, kurios ašimi tampa budelis, kuriam dėl darbo gausos nėra ir kada bluosto sudėti.

A. Michnikas, nagrinėdamas Prancūzijos revoliucijos atvejį, meistriškai aprašė nerimą keliantį istorijos ciklą, kai vienus radikalus keičia kiti radikalai. Visa tai reiškia, kad teroro mašina taip ir nenustoja riedėti, o dažnai netgi ima riedėti su siaubingu pagreičiu. Vakar dienos engėjai tampa šios dienos aukomis, o vakarykštės dienos aukos – šios dienos budeliais. Tas, kuris vakar medžiojo buržuazinius nacionalistus, šiandien pats tampa medžiojamuoju. Tas, kuris vakar buvo persekiojamas, šiandien rengiasi į žygį ieškoti užsislėpusių buvusios sistemos kolaborantų ir agentų, kurie, jo giliu įsitikinimu, yra kalti dėl visų šiandienos negandų. Užburtas ratas, iš kurio būtina išsivaduoti. Tačiau kaip tą padaryti?

Galima pradėti nuo paprasčiausio pripažinimo, kad kiekvienas iš mūsų jaučiame pagundą įstoti į šių moralinių ultrų, neklystančių teisuolių, išsirengusių į pasaulio gelbėjimo nuo norinčių jį pražudyti misiją. Paprastas ir itin patogus pasaulio vaizdas, kuriame mes visada esame gėrio jėgų pusėje. Krikščionys viliones stoti į moralinių ultrų gretas patiria ne ką mažiau nei kiti. Krikščioniškas moralinis ultra primena Fiodoro Dostojevskio aprašytą inkvizitorių, kuriam Kristus su savo meilės ir laisvės žinia tapo kliūtimi. „Kodėl tu atėjai mums trukdyti?“ – skamba inkvizitoriaus žodžiai Kristui. Čia pat jis pasiskundžia, kad net penkiolika amžių jo pirmtakai, o dabar ir jis pats vargo su laisve, bet dabar su ja jau baigta ir baigta galutinai. Kodėl laisvė yra kliuvinys? Inkvizitorius į tai atsako teigdamas, kad maištininku sukurtas žmogus negali būti laimingas, tad laisvę būtina pažaboti vardan laimės.

Akivaizdu, kad visokio plauko moraliniai ultros jaučia didžiulę neapykantą laisvei. Ši neapykanta kyla iš gilaus nepasitikėjimo pačiu žmogumi. Moralinius ultras į priekį veda du vienas kitą papildantys siekiai. Pirmasis yra noras viską reglamentuoti, nustatyti, įvilkti į teisės rūbą, kad liktų kuo mažiau vietos laisvam pasirinkimui, sąžinės laisvei. Antrasis žingsnis yra budelio siuntimas pas kiekvieną, kuris drįsta nepritarti toms popieriuje išdėliotoms nuostatoms. Taip, šis budelis šiandien nebeveda pasmerktųjų ant ešafoto, nebekapoja galvų giljotina, tačiau geba pasitelkti labiau sofistikuotų kontrolės mechanizmų, tokių kaip laisvo žodžio apribojimai, neįtinkančios nuomonės ir paties asmens marginalizacija. Moralinis ultra iš principo atsisako dialogo, į savo oponentus žvelgia iš aukšto kaip ir apriori laiko jį pagarbos nevertu niekšu. Inkvizitorių toks asmuo primena visų pirma tuo, kad varomoji moralinio ultros jėga yra ne meilė, o neapykanta, kuri nuolat privalo turėti konkretų taikinį.

Visame šiame kontekste išaiškėja, kokie didingi yra tie žmonės, kurie įvairiausių istorinių kataklizmų, suiručių ir pokyčių akivaizdoje išliko dorais žmonėmis. Kaip dažnai paaiškėja, nugalėtojais galiausiai tampa ne tie, kurių pusėje švieslentėje dega daugiau taškų, ne tie, kurie turi daugiau pinigų, pasiekia aukštesnius postus. Laimi ne tie, kurie tinkamu metu įšoko į nugalėtojų vežimą, net ne tie, kurie padėjo parašą po svarbiu dokumentu. Galiausiai vis tiek nugalėtojais tampa tie, kurie atsispyrė gundymams pasiduoti neapykantai, kerštui. Nugalėtojai yra tie, kurie netampa nė vienos pusės moralinių ultrų kariais. Jų pergalė visų pirma yra pergalė ne prieš išorinį oponentą, o prieš pačius save. Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas savo esė „Bejėgių galia“ rašė apie siekį net ir didžiausios priespaudos ir melo akivaizdoje gyventi tiesoje. Prie viso to dar norėčiau pridurti būtinybę gyventi ne tik tiesoje, tačiau ir meilėje.

Didžiulį įspūdį man padarė studijų laikais perskaitytas A. Michniko interviu su neseniai mirusiu paskutiniuoju komunistinės Lenkijos lyderiu Wojciechu Jaruzelskiu. Iškalbingas jau vien šio interviu pavadinimas – „Mes galime kalbėtis be neapykantos“. Būtent to mums šiandien labiausiai ir reikia – pokalbio, atvirumo, pagarbos kitam, su kuriuo nesutari ir galbūt niekad nesutarsi, tačiau su kuriuo nori ar nenori tenka dalinti ta pačia tėvyne. Mūsų išvirkščiame žodyne tokia pozicija dažnai įvardijama kaip baili, netgi išdavikiška. Ne, išdavikiška yra išduoti svarbiausius moralinius priesakus, kurių vienas pagrindinių liepia mylėti savo artimą.

Tas įpareigojimas meilei turi perkeisti mūsų pačių kasdienį santykį su aplinkiniais. Kartu šis įpareigojimas yra tarsi apsauginis barjeras, neleidžiantis mums stačia galva pasinerti į kovą su kitais, kol galiausiai paaiškėja, kad mes jau patys seniai virtome tik moraliniais ultromis, savo kasdienybėje pamiršome tuos idealus, dėl kurių skelbėmės kovojantys ir kurių pripažinimo reikalavome iš kitų. Čia ir vėl eilinį kartą grįžtame prie šv. Augustino, kuris kadaise teigė, kad kiekvieno mūsų žingsnio motyvas turi būti meilė. Meilė, kuri tampa pavyzdžiu pasauliui, o asmeninis pavyzdys ir geriausias būdas liudyti ir skleisti pasauliui savo idealus.