Izraelio rašytojas Amosas Ozas ne kartą savo interviu yra pabrėžęs, kad pagrindinė kova šiandieniame pasaulyje vyksta ne tarp krikščionybės ir islamo, žydų ir musulmonų, Europos ir Vidurio Rytų, tikinčiųjų ir ateistų, o tarp fanatikų ir visų likusiųjų. Anot jo, būtent fanatizmas yra didžiausias XXI amžiaus, prasidėjusio Rugsėjo 11-osios išpuoliais, pavojus.

Tačiau kas gi yra fanatikas? A. Ozas juokauja, kad tai yra vaikščiojantis šauktukas. Kitaip tariant, žmogus, kuris manosi viską žinąs ir kuriam nekyla jokių klausimų. Fanatikai yra dideli altruistai, kurie labiau domisi ne savimi, o kitais. „Jie nori tave išgelbėti, apsaugoti, pakeisti, atversti. Jie visada yra susidomėję išimtinai kito žmogaus gerove. Jei pasirodys, kad esate nepakeičiamas, neatverčiamas, tai jie jus nužudys. Nužudys vardan jūsų paties gerovės“, – per pokalbį Tel Avive teigė A. Ozas.

Tiesa, čia svarbu pabrėžti, kad tas kitas fanatikui rūpi ne kaip unikali asmenybė, o tiesiog kaip statistinis vienetas, kažkokio fenomeno atspindys, tendencijos įsikūnijimas. „Fanatikui kiekvienas atskiras žmogus yra tik kažkokio blogio ar gėrio reprezentacija“, – kalbėjo A. Ozas. Jei aš ir galiu sudominti fanatiką, tai tikrai ne kaip Donatas Puslys, ne kaip konkretus asmuo, o tik kaip kažkokia charakteristika, kuri leistų mane paskandinti platesniame žmonių rate – katalikas, vyras, mėsėdis. Rate, kurį veikiausiai būtina pakeisti, perauklėti, o galbūt net ir pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti.

Kaip pastebi A. Ozas, pagrindinė fanatizmo augimo priežastis yra ta, kad, svarstomiems klausimams ir problemoms tampant vis sudėtingesniems, dalis žmonių vis labiau trokšta gauti kuo paprastesnius atsakymus. Dažniausiai tie atsakymai turi būti tokie, kurie leistų viską suskirstyti į juodą ir baltą tam, kad nereikėtų bandyti įžvelgti skirtingų atspalvių.

Beje, fanatizmas neapsiriboja kažkokia  konkrečia žmonių grupe. Labai paprasta fanatikais įvardinti tikinčiuosius, tačiau ateistas gali būti lygiai toks pats fanatikas, o gal net ir baisesnis. Be to, fanatizmas lygiai taip pat gresia tiek krikščionims, tiek musulmonams ar judėjams. Gresia jis ir veganams, moterų teisių gynėjams. Niekas nėra nuo to apsaugoti arba, kaip sako A. Ozas: „Mačiau vegetarų, kurie suvalgys tave gyvą, jei tik drįsi valgyti mėsą. Regėjau kovotojų su rūkymu, kurie yra pasirengę tave sudeginti, jei tik prisidegsi cigaretę. Mačiau pacifistų, kurie mielai nušautų mane į galvą, nes išpažįstu skirtingą strategiją dėl to, kaip siekti taikos su palestiniečiais. Fanatizmas nėra tik kažkas, egzistuojantis anapus manęs, fanatizmas yra pavojus, gresiantis kiekvienam iš mūsų. Fanatizmas gali slėptis netgi po tolerancijos kauke.“

Fanatizmas yra itin pavojingas tuo, kad primeta supaprastintus stereotipus, o kartu ir reikalauja kolektyvinės atsakomybės. Paprasčiausias pavyzdys čia yra pabėgėliai. Į Europą atvykstančių žmonių masė yra itin marga, tačiau dažnai girdime apibendrinimus, kad visi pabėgėliai yra tokie ir tokie. Fanatizmas kelia pavojų dar ir tuo, kad dažniausiai yra linkęs primesti visai grupei vaizdinį, kurį sukelia blogiausi jos nariai. Taip nusikalstamas kai kurių migrantų elgesys tampa pretekstu aiškinti, kad apskritai būtina uždaryti sienas visiems, nes visi jie yra pavojus mūsų saugumui.

Tiesa, fanatiškas yra ir priešingas elgesys, kai tam tikriems asmenims, kurių elgesio įprastomis aplinkybėmis tikrai netoleruotume, imama ieškoti pateisinimų, kad, girdi, reikia suprasti, jog jis yra atvykęs iš kultūros, kurioje taip įprasta, jis yra atstovas grupės, kuri ilgą laiką buvo marginalizuota, todėl dabartinis netinkamas jo elgesys gali būti paaiškintas, o tiksliau pateisintas praeities skriaudomis. Kartais žengiama taip toli, kad dalis kaltės būna suverčiama ir pačioms aukoms. Šiuo konkrečiu atveju turiu mintyje liūdnai pagarsėjusius Vokietijos Kelno merės žodžius, reaguojant į naujamečius išpuolius prieš moteris.

Teisingumo simbolis Temidė ne veltui yra vaizduojama akla. Tai yra nešališkumo simbolis, reiškiantis, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertiname ir teisiame konkretų žmogų dėl konkrečių jo veikų, o ne rasės, tautos, religijos, ne pabėgėlį ar čiabuvį.

Priešintis fanatizmui reiškia priešintis stereotipams, pro kuriuos nebeįžiūrėtume konkretaus žmogaus. Priešintis fanatizmui reiškia priešintis kolektyvinei atsakomybei, vertinančiai asmenį pagal tai, kokiai grupei jis ar ji priklauso.

Kova su fanatizmu šiandien reikalauja aktyvaus veikimo, o visų pirma asmeninės atsakomybės už save ir už kitus pajautimo. Šioje vietoje norėčiau prisiminti Abraomo istoriją, o tiksliau jo derybas su pačiu Viešpačiu. Istorija visiems puikiai žinoma – Viešpats apreiškia Abraomui, ką ketinantis daryti su nuodėmėje skendinčiais Sodomos ir Gomoros miestais. Tuomet Abraomas paklausęs Viešpačio: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų su nedorėliu! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ Kaip žinome, Viešpats atsakęs Abraomui, jog dėl tiek teisiųjų tikrai pasigailėtų tos vietos, o Abraomas neatlyžęs ir vis siekęs iš Jo išgauti gailestingumo pažadą ir dėl 30 ar 10 teisiųjų.

Abraomas pasibaisi galimybe, kad kartu su nusidėjėliais dėl jų nuodėmių gali pražūti ir teisieji. Jis aiškiai priešinasi kolektyvinei atsakomybei – bausti galima tik tuos, kurie prasikalto, kiekvienas turi būti įvertintas asmeniškai, o ne pasmerktas kaip Sodomos ar Gomoros gyventojas. Jis netgi ginčijasi, derasi su Dievu. Ir Dievas kalba su juo, atrodo, jog net nusileidžia jam. Tiesa, kaip pabrėžia rabinas Jonathanas Sacksas, Abraomas nežino to, ką žino Viešpats, t. y. to, kad tuose miestuose nėra nė dešimties teisiųjų.

Ką gi reiškia toks Dievo elgesys? Rabinas J. Sacksas komentuoja taip: „Kartu su revoliucingu Dievo suvokimu judaizmas pateikė ir lygiai taip pat revoliucingą suvokimą apie tai, ką reiškia būti tėvu. Senovės pasaulyje vaikai buvo savo tėvų nuosavybė, neturinti savojo nepriklausomo orumo. Tai davė iškilimą Bibilijai pačiai atgrasiausiai stabmeldystei – vaikų aukojimui (prieš šią praktiką yra nukreipta Izaoko istorija: Dievas nenori, kad Abraomas paaukotų savo sūnų). Visa tai išjudino tragišką konfliktą tarp sūnų ir tėvų, kuris kulminaciją pasiekė Edipo mite, kurį Freudas, manau, klaidingai, laikė kaip įgimtą kultūrai. Hebrajų Biblija pasakoja ilgą žmonijos vaikystės istoriją Dievo tėvystėje. Tačiau Dievas nenori, kad žmonija liktų vaikystės stadijoje. Jis nori, kad jie taptų suaugę ir atsakingai naudotųsi savo laisve.“

Karlas Marksas kadaise pavadino religiją opiumu liaudžiai. Neva ji veikia kaip nuskausminamieji, kaip narkotikas, kuris paskatina tikintįjį susitaikyti su esama padėtimi žemėje visas savo viltis nukreipiant į tai, kas jo laukia anapus. Nieko panašaus. Abraomo istorija paneigia K. Markso išvedžiojimus. Tikintysis yra pašauktas ne susitaikyti su pasauliu, ne pasyviai ašaroti dėl jame kerojančios neteisybės, o aktyviai jai priešintis, jei reikia net ginčijantis su pačiu Viešpačiu. „Judaizme tikėjimas yra ne susitaikymas, bet protestas prieš tokį pasaulį, koks jis yra, vardan tokio pasaulio, koks jis turėtų būti“, – apibendrina J. Sacksas.

Abraomo istorija yra puikus priešnuodis prieš fanatizmą. Tai yra nuostata, kad bausmės turi susilaukti tik kaltieji. Tai yra tvirta pozicija prieš kolektyvinę atsakomybę, kai tuo tarpu šios dienos fanatikai veikiausiai suskubtų šaukti: „Visi jie ten vienodi, velniop juos“. Tai yra pozicija, kuri nesibaido atsakomybės, o kaip tik užsikrauna ją sau ant pečių.