Gediminas Simniškis. Kelionė į Afganistaną

Straipsnio autorius Gediminas Simniškis (dešinėje) su vertėju afganu

Statybos inžinierius-konstruktorius Gediminas Simniškis, šiuo metu dirbantis Afganistano Goro provincijoje ir laisvalaikiu grojantis bosine gitara keliose žymiose Lietuvos grupėse, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais apie antrąją savo kelionę į Afganistaną.

Šiais metais, pasibaigus žiemai ir įpusėjus pavasariui, susiruošiau į savo antrąją misiją Afganistane.

Daugelis dalykų buvo įprastų ir lyg ir žinomų. Ką pasiimti, ko tikėtis vykstant į tolimąją šalį ir ką ten išvysti, buvo lyg ir žinoma.

Tačiau ne viskas buvo taip, kaip tikėjausi. Pirkau bilietus internetu, ką, beje dariau ir praėjusiais metais. Procedūrą dešimt kartų išbandyta. Pasirenki datą, pasirenki galutinį maršruto tašką ir stebi, ką pasiūlys bilietus rezervuojanti sistema. Apsisprendimo kriterijai ganėtinai aiškūs – bilieto kaina, kelionės trukmė. Vienas iš pasirinktų variantų buvo: Vilnius – Kijevas – Dubajus – Kabulas. Tačiau pasitarus su į Afganistaną skridusiais pažįstamais, šis variantas buvo atmestas. Kijeve persėsti į kitą lėktuvą skirta pusantros valandos, Dubajuje – dar mažiau. Didelė rizika nesuspėti, jei dėl kokių nors priežasčių lėktuvas vėluotų arba įvyktų kokių kitų nenumatytų įvykių. Pasirinktas reisas Vilnius –- Maskva – Dubajus – Kabulas. Persėsti Maskvoje apie 3 valandas, panašus laikas ir Dubajuje. Vykstant į Afganistaną yra būtina šios šalies viza. Tai žinojau iš praėjusių metų ir tuo pasirūpinau iš anksto. Kitų valstybių vizos nebūtinos, jei per jas skrendi tranzitu ir nereikia keisti oro uostų. Taigi Dubajuje viskas aišku, Maskvoje irgi – atskrendu į Domodedovo oro uostą ir iš jo skrendu iki Dubajaus. Tačiau įvyko visai kitaip. Vilniaus oro uoste registruojantis į lėktuvą, darbuotoja ilgai vartė mano pasą, ir aš pradžioje nesupratau, kodėl. Neranda Afganistano vizos? Pasirodo – ne. Neranda Rusijos vizos.

Dulkėtas Kabulas iš lėktuvo skrydžio

Tada ramiai paaiškino, kad aš negaliu skristi, nes neturiu Rusijos vizos. Nesvarbu, kad iš Domodedovo oro uosto išeiti nereikia. Pasirodo, tarp aviakompanijų, kurios atskraidina į Maskvą ir skraidina iš Maskvos į Dubajų, nėra susitarimo perkrauti keleivių bagažą. Susilaukiau pasiūlymų skristi tik su rankiniu bagažu, išsitraukus (nežinau, ką?) reikalingiausius daiktus ir susikišus į ir taip jau pilną kuprinę, arba skristi į Maskvą ir ten derėtis vietoje. Tokie pasiūlymai man buvo visiškai nepriimtini. Nuskristi į Maskvą ir bandyti derėtis?! Bandant aiškintis, ar įmanoma Maskvoje įsigyti kokią nors tranzitinę ar pan. vizą, paaiškėjo, kad kitų valstybių piliečiams yra šansų tai padaryti, bet tik ne lietuviams. Štai tokie mūsų tarpusavio santykiai.

Pirmą kartą gyvenime teko grįžti iš oro uosto namo taip ir neišskridus. Nei traukiniais, nei autobusais, nei lėktuvais keliaujant, taip nėra buvę.

Kitas bandymas buvo kitoks. Po kelių dienų sėdau į autobusą Vilnius – Varšuva ir, naktį „pamiegojęs“, paryčiais buvau Varšuvos oro uoste. Varšuva – Praha – Kabulas – Dubajus be jokių problemų, bagažo perkrovimų, vizos reikalavimų ir t. t. Beje, tiek Varšuva, tiek Praha daro gerą įspūdį. Dubajus daro įspūdį irgi, tik kitokį.

Harirudo upė prie Čagčarano

Iš Prahos į Dubajų skridęs „Emirates“ aviakompanijos laineris Boeing 777 atskraidino, mano skaičiavimais, apie 400 keleivių! Visas šis skaičius keleivių Prahos oro uoste užpildė didoką laukimo salę. Tiek europiečiai, tiek musulmoniškų šalių atstovai nesikuklino lėktuve vaišintis gaiviaisiais ir alkoholiniais gėrimais.

Taip pat skaitykite:

FNTT atlieka kratas pas penkis „Nemuno aušros“ valdybos narius

Premjeras įsitikinęs: AfD pergalė Saksonijos-Anhalto žemėje Lietuvos ir Vokietijos santykių nepakeis

Su K. Kallas susitikęs premjeras tikisi supratimo iš EK: norime, kad Rytų flango valstybės būtų girdimos

M. Katelynas ragina grąžinti įspėjamojo šūvio galimybę pareigūnams naudojant ginklą

Prezidentas su K. Kallas aptarė Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetus ir Europos saugumą

Ministras: visos Baltijos šalys turi tikrinti iš Rusijos ir Baltarusijos gabenamų grūdų kilmę

„BaltCap“ fondas iš audito kompanijos reikalauja 40 mln. eurų kompensacijos

G. Nausėda: šalies verslo konkurencingumas tampa kritiškai svarbus

Dubajus – tai tikrai tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Kontrastų kraštas. Burkomis užsidengusios ir tik siaurą plyšį akims palikusios arabės ir mini sijonais bei drąsiai savo biustą rodančios dekoltuotos jų tautietės. Išdidžiai per savo suknios formos apdarą „lebos-ą“ išsišokusius pilvukus atkišę pusamžiai ar net visai jauni arabai ir turistiškai apsirengę amerikiečiai, australai, europiečiai. Nors Saudo Arabijoje sausas įstatymas, bet oro uoste yra viena gera vieta, kur galima išgerti pintą alaus už 10 USD ir surūkyti cigaretę pačiame bare. Neatsispyriau pagundai išgerti alaus ir aš, bendraudamas su australų kilmės piliečiu, gyvenančiu Škotijoje ir skrendančiu į Australiją.

Gal, kad skrydis į Kabulą buvo apie 3val. nakties ir visiems nesinori dirbti, o norisi miego, ar kad dauguma skridusių buvo Afganistano piliečiai, visi buvome suleisti į lėktuvą, apeinant visus metalo detektorius ir rentgeno aparatus. Gal buvo nuspręsta, kad saviškiai saviškių nesprogdina? Nors Varšuvoje, o ypač Prahoje buvau labai tikrinamas ir turėjau iškrauti savo kuprinės turinį ant stalo.

Civilių ofisas Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje Čagčarane

Taigi anksti ryte – Kabulas. Europietiškai atrodantys keleiviai yra tiesiog gaudomi ir verčiami pildyti „užsieniečių registracijos kortelę“. Nuo šios procedūros mane išgelbėjo paaiškinimas, kad esu ne šiaip koks turistas, o dirbu su ISAF (International Security Assistant Forces). Nuskubėjau per prie oro uosto esančią aikštę prie automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje manęs laukė lietuvių karinės logistikos padalinyje dirbantis ukrainietis. Šiais metais pastebėjau šiokių tokių permainų. Praėjusiais metais manęs pasitikti atvažiavę ukrainiečiai buvo su karinėmis uniformomis, Tojotos džipe, ant grindų, riogsojo automatai, o šį kartą Jurijus atvyko vienas, apsirengęs civiliais drabužiais ir be ginklų (nors, kaip pamačiau vėliau, pistoletą jis turėjo). „Situacija keičiasi. Kabule palyginti ramu“, – paaiškino Jurijus.

Kabulo karinėje „KAIA“ stovykloje kažkokių ryškesnių pasikeitimų nepastebėjau. Tik atsirado dar keletas naujų pastatų, nors ir kalbama apie visišką tarptautinių pajėgų pasitraukimą. Vėlgi, kaip ir praėjusiais metais, mano nosis labai ryškiai pajuntą nepaprastai užterštą orą. Kažkoks dulkių ir chemijos smarvės mišinys. Tikrai nepavydžiu kariams, kurie čia atlieka misiją. Čagčarano oras, palyginti su Kabulo, tai tarsi Lietuvos pušynų kurortas. Sakoma, kad čia 70% oro užterštumo sudaro fekalijų dalelės, susimaišiusios su vietos molio dulkėmis. Kai pakyla vėjas, į saulę galima žiūrėti plika akimi. Gyvenimas tranzitinėje 30 vietų palapinėje nėra jau toks linksmas. Čia pat kiaurą parą burzgia dizelgeneratorius, tiekiantis elektros energiją ties kiekviena palapine pastatytam ir ne ką mažiau burzgiančiam kondicionieriui. Nors pastarąjį galima ir išjungti.

Kabulo bazės pašonėje – oro uostas. Karinis ir civilinis. Todėl prie triukšmo dar prisideda dieną naktį skraidantys patruliniai sraigtasparniai, kylantys ir besileidžiantys kariniai lėktuvai.

Nuolatos auganti gyvenvietė už stovyklos vartų Čagčarane

KAIA bazėje yra 2 valgyklos. Taip sakant, kuri yra arčiau, toje ir valgai. Kažkodėl šiais metais atsirado nauja tvarka, kad besikeičiantys Lietuvos kariai galėjo užsiregistruoti ir valgyti tik vienoje iš jų. Kažkas juokais ar rimtai pasakė – ta yra tik amerikiečiams, vokiečiams, belgams ir t. t., o šita – mums. Na gal personalas nenori vargintis su registracijos sąrašais per kelias vietas, bet tai truputį žeidžia.

Po kelių dienų – skrydis į Čagčaraną. Iš Kabulo į Čagčaraną ir iš Čagčarano į Kabulą skrydžius organizuoja ir finansuoja Amerikos ambasada. Tokie skrydžiai tiek specialistams, tiek kariams, tiek vietiniams afganams yra nemokami. Yra ir komercinių skrydžių, bet jie kainuoja apie 100 UDS. Taigi „check in-as“, rankinio bagažo skenavimas (kurį, beje, atlieka afganė moteris) – ir kylame. Matyti linksmas vaizdelis, kaip iš gaisrinio automobilio pačiame oro uoste yra purškiama čiurkšlė ir plaunamas vietos policininkų automobilis.

Kabulas visas paskendęs dulkių miglose. Matyti daugybė vienaukščių namelių su apdulkėjusiais ir smėliu apneštais stogais. Vaizdas labai panašus ir leidžiantis Dubajuje. Pirmas įspūdis yra toks, kad matai kažkokį architektūrinį miesto maketą, ant kurio kažkas, paėmęs saują smėlio, gražiai ir tolygiai pabarstė visus namukus. Netoli oro uosto per pastaruosius metus yra išdygusių daugiaaukščių daugiabučių pastatų. Tai monolitinio gelžbetonio pastatai, uždengti šlaitiniais stogais su čerpių imitacijos stogo danga. Čia kažkas naujo, nes šlaitinis stogas Afganistane yra visiškai nepopuliarus. Ką ten nepopuliarus – Čagčarane tokio stogo apskritai nesu matęs. Mane vežęs ukrainietis pasakojo, kad butas tokiame name kainuoja 100 000 USD. Ir matyti, kad namai apgyvendinti.

Goro provincijos atkūrimo grupės Čagčarane treniruoklių salė

Skrendame trise: aš, Čagčarano lietuvių stovykloje ugniagesių komandoje dirbantis asmuo ir afganė moteris. Lėktuviukas 19 vietų ir 2 pilotai. Instruktažas labai trumpas, gal pusės minutės. Skrydis – 1 val. trukmės. Labai debesuota, bet yra properšų, pro kurias matyti įvairiausių spalvų kalnai ir slėniai. Dar likę nemažai snieguotų viršukalnių. Žaluma – tik slėniuose, o dirbamos žemės žaluma – tik upių slėniuose.

Leidžiamės man jau pažįstamame Čagčarane. Naujai matomas vaizdas – kalvos suartos ir, matyt, kažkas pasėta ar pasodinta. Šiais metais buvo itin šalta ir gausi sniegu žiema. Lal Va Sarjangalo rajone vasario mėnesį karius pasitiko -32° C šaltis. Pavasaris buvo irgi neįprastai lietingas. Gal dėl to suartos kalvos? Gal vietiniai jaučia, kad ši vasara nebus tokia sausa, kokia buvo praėjusiais metais, ir kad sėti apsimoka.

Man atvykus ir apsigyvenus stovykloje, jau antrą dieną po pietų prapliupo tokia liūtis su perkūnija, kokių ir Lietuvoje nedažnai būna. Po kelių valandų visur tvyrojo balos, o prie batų kibo molio purvas. Po lietaus balos išlieka dar keletą dienų, nes vanduo sunkiai geriasi.

Dėl drėgno pavasario praėjusiais metais matytos išdegusios kalvos, šiais metais pasidengusios tarsi švelniu žaliu pūkeliu. Gali būti, kad vidurvasarį tas žalumas dings, bet dabar atrodo daug žadančiai. Pavasarinę žolę skabo asilai ir avys. Sukilusi visa augmenija, žydi žolės.