Vaistininkas ir poetas T. Žvirinskis: „Mano gyvenime poezija netrukdo farmacijai, o farmacija netrukdo poezijai“

„Daug ko atsisakymas ir specializacija tik vienoje srityje man kelia nuostabą. Jeigu žmogus turi gana platų akiratį, stengiasi domėtis ne vien savo siaura sritimi, kartais net hobis gali tapti išsigelbėjimu, stojus krizei. Mano gyvenime poezija netrukdo farmacijai, o farmacija netrukdo poezijai. Viskam savas laikas ir vieta“, – sako vaistininkas, poetas ir prozininkas TADAS ŽVIRINSKIS, šiais metais pristatęs naują poezijos knygą „Gyvatės metai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

1993 m. baigęs Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultetą, kūrybinį kelią jis pradėjo dar studijų metais Kauno medicinos instituto laikraštyje „Ave vita!“. Šiandien T. Žvirinskis yra išleidęs daugiau kaip dešimt poezijos ir prozos knygų.

Apie naująją poezijos knygą „Gyvatės metai“, meilę klasikinei eilėdarai ir tai, kaip viename gyvenime sutelpa farmacija ir poezija, – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su T. Žvirinskiu.

Įvairiuose interviu esate užsiminęs, kad kūryba jums – tarsi savotiška atsvara rutinai, padedanti išlaikyti sveiką protą ir motyvaciją toliau dirbti. Kada pajutote tokios atsvaros poreikį?

Kai pradėjau intensyviai dirbti. Mano karjeros pradžia sutapo su Lietuvos nepriklausomybės pradžia. Tuometis darbas privačiame sektoriuje nebuvo toks, koks dabar: mes dirbdavome po 16–18 valandų, dažną šeštadienį – taip pat, tad poilsiui likdavo tik sekmadienis. Darbdaviai nesiterliodavo, jiems nerūpėdavo, kaip tu jautiesi – yra užduotis, turi būti ir rezultatas. Tai nebuvo sanatorija, veikiau – konclageris. Tada ir pajutau, kad reikia ko nors stresui numalšinti, neaukojant sveikatos.

Ilgainiui darbo santykiai gerėjo, bet noras turėti alternatyvą darbui išliko. Juk kiekvienas nori kokio nors mielo sielai užsiėmimo. Aišku, geriausia, jeigu hobis ir darbas sutampa. Mano – nelabai. Taigi, ši nuostata – kūryba kaip atsvara darbo rutinai – liko iki šiol.

Kalbant apie jūsų kūrybą: ji dažnai apibūdinama kaip tiksli, preciziška. Man net pasirodė, kad eilėraščių lyrinis subjektas – gana racionalus pasakotojas. Svarstau, galbūt tai tiksliųjų mokslų įtaka?

Man patinka klasikinė eilėdara. Esu įsitikinęs, kad norint laužyti taisykles pirmiausia būtina jas išmokti ir labai gerai išmanyti. Savo atveju sakyčiau, kad tai buvo daugiau savidisciplinos dalykas. Pirmiausia pradėjau kurti klasikine eilėdara, vėliau išbandžiau verlibrą, tuomet vėl grįžau prie klasikinės eilėdaros. Tai tebėra bandymai įsitikinti, ar tikrai valdau žodį taip, kaip noriu.

Taip pat skaitykite:

Rašytoja K. Tamulevičiūtė: „Šiauliai – stebuklingų istorijų miestas“

Mirė literatūrologas, literatūros kritikas Petras Bražėnas

25-oji J. Tumo-Vaižganto premija skirta poetui V. Braziūnui

Tyrėja L. Citavičiūtė: Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Žinoma, tikslieji mokslai turi įtakos, bet ji – ne esminė. Čia prisideda visa aibė dalykų, pavyzdžiui, muzikinė klausa – ar girdi, kaip žodis tavyje skamba, ir ar gali šį skambesį perduoti skaitytojui. Savo kūrybos nevadinčiau preciziška, bet laikytis klasikinės eilėdaros kanono man yra svarbu.

Galbūt esu šiek tiek nerami siela, bet man, kaip tiksliuosius mokslus baigusiam ir farmacijoje dirbančiam žmogui, artima griežta disciplina ir aukšti reikalavimai sau. Tačiau dar svarbiau, kad neturiu rašymo baimės: man patinka išsikelti uždavinį ir jo siekti.

Dėl racionalumo ir poezijos: mano kuklia nuomone, jie tarpusavy ne itin dera. Koks gali būti racionalumas, jeigu kalba širdis? Galbūt kai kuriems skaitytojams atrodo, kad poezijoje kalbu racionaliai, bet noriu pabrėžti, jog stengiuosi net ir trumputį eilėraštį parašyti taip, kad jame būtų daug prasmių.

Be to, kiekvienas eilėraštis ar bet koks literatūros kūrinys pirmiausia galėtų ir gal net turėtų būti įdomi istorija. Man asmeniškai poezijoje nepatinka žodžių vėriniai, kurie galbūt skamba gražiai, paslaptingai ar mįslingai, tačiau gilesnės prasmės neturi. Žinoma, tai gali būti ir mano išsilavinimo spragos. Žinau tik tai, kad kūryboje įvairovė – sveikintina.

O kaip jūs išmokote šias taisykles? Na, pavyzdžiui, sonetai – tai labai griežta forma.

Šiam mokymuisi pabaigos nėra. Nors literatūros kaip pagrindinės disciplinos nestudijavau, visuomet mėgau daug skaityti ir žiūrėti, kaip kuria kiti. Pirmiausia buvo daug skaitymo ir svetimos kūrybos analizės, vėliau atsirado noras jėgas išbandyti ir pačiam.

Apskritai man patinka išbandyti naujus dalykus. Jeigu pasiseka – džiugu. Šis džiaugsmas ir pasitenkinimas vėl tampa paskata ieškoti ko nors naujo. Galbūt esu šiek tiek nerami siela, bet man, kaip tiksliuosius mokslus baigusiam ir farmacijoje dirbančiam žmogui, artima griežta disciplina ir aukšti reikalavimai sau. Tačiau dar svarbiau, kad neturiu rašymo baimės: man patinka išsikelti uždavinį ir jo siekti.

Su sonetais buvo taip, kad tyčia pasirinkau itališko tipo sonetus, nes jų eilėdara sudėtingesnė nei angliškų. Tačiau pagal lyrinį objektą mano sonetai nėra tradiciniai – pavyzdžiui, „Sonetariume“ labai mažai sonetų, kurie apdainuoja meilę moteriai. Mano nuomone, soneto lyriniai herojai gali būti įvairiausi: miestas, šalis, upė ir panašiai.

Tiesa, įdomu skaityti šių dienų klasikinės eilėdaros eilėraštį – šiuo metu tokius rečiau aptiksi.

Negaliu su jumis sutikti šimtu procentų. Galiu paminėti ne vieną man patinkantį dabarties poetą, kuriantį klasikine eilėdara. Esu tikras, kad ir jums girdėtos šios pavardės: Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Tomas Venclova, Paulius Norvila, Aivaras Veiknys, Ernestas Noreika, Antanas Šimkus ir kiti.

Dar pastebėjau, kad poetai, neturintys filologinio išsilavinimo, labiau linkę rinktis klasikinę eilėdarą. Be abejo, dabar absoliuti dauguma kuria verlibru ir baltosiomis eilėmis ar net rašo eilėraščius proza. Manau, masinis perėjimas nuo klasikinės eilėdaros į verlibrą sietinas su tuo, kad jį labai išpopuliarino Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis – jie tikrai turėjo daug įtakos jaunųjų kūrybai.

Galbūt dėl to šiandien dažnai girdžiu jaunus poetus sakant, kad klasikinė eilėdara juos varžo. Bet ar poezija nėra poetinio žodžio suvaldymas ir jo pateikimas kokybiškai? Klausimas – retorinis, kiekvienas tegul kuria, kaip nori ir sugeba – skaitytojas atsirinks. Manyje kirba kiek pakvaišęs noras, kad Lietuvoje rastųsi poetas, kuris pradėtų rašyti hegzametru – manau, tai būtų labai šaunu.

Kartais tai, kas seniai pamiršta, nuostabiai skamba dabartyje. Tam tikrame kontekste archajiškas žodis skamba kaip atskira istorija, o aš stengiuosi pasakoti istorijas.

Jūsų naujausia poezijos knyga – „Gyvatės metai“. Kodėl jie taip pavadinti?

Esu vaistininkas, o šis mielas padarėlis yra mūsų profesijos simbolis. Juk ant viršelio pavaizduotas Uroboras yra amžino atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Be to, jis parodo, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos. Mes – tik trumpi šio vyksmo liudininkai.

Pirmoji knygos dalis – eilėraščiai, skirti kiekvienam mėnesiui. Metų laikų aprašymas kiek priminė…

…Donelaičio „Metus“? Pusiau juokais, pusiau rimtai – tai irgi buvo vienas iš mano išsikeltų tikslų. Svarsčiau, kad būtų labai smagu, jeigu poetinis metų ciklas būtų publikuojamas žurnale „Metai“. Likimas lėmė, kad taip ir atsitiko, o vėliau šis ciklas atgulė į knygą. Dėl šių transformacijų esu labai laimingas.

Be to, jeigu atkreipsite dėmesį, mano metai prasideda ne nuo sausio.

Nuo lapkričio.

Taip – prasideda rudeniu ir rudeniu baigiasi. Pirmasis kūrinys gimė lapkritį. Prisimenu, buvo vėlyvas ruduo, dargana… Paskui svarsčiau, kad reikėtų šią temą toliau gvildenti. Taip kiekvieną mėnesį parašydavau po naują eilėraštį to mėnesio tema.

Kai knyga buvo išleista, bendravau su keletu poetų. Jie pasakė puikiai suprantantys, kodėl man metų kaita tampa vis svarbesnė. Kuo vyresnis daraisi, tuo greičiau ši kaita vyksta. Supranti, kad viskas yra laikina, o amžina – tik pati kaita.

Mes esame laimingi, kad gyvename šioje Žemės rutulio dalyje, kur galime pamatyti visus keturis metų laikus – būtų griekas jų neapdainuoti. Taigi kaip sugebėjau, taip ir apdainavau, kai kur juos supindamas su dabarties aktualijomis. Temos – dažniausiai šiuolaikiškos, pasakojimo forma – dažnai senovinė, nebemadinga.

Labai mėgstu senovinius žodžius ir jų formas. Kartais tai, kas seniai pamiršta, nuostabiai skamba dabartyje. Pavyzdžiui, krypties vietininkas – dangopi. Kodėl būtinai į dangų? Arba gerokai primiršta dviskaita, pavyzdžiui: dvi pelėdi. Tam tikrame kontekste archajiškas žodis skamba kaip atskira istorija, o aš, kaip minėjau, stengiuosi pasakoti istorijas.

Temų šiuolaikiškumas pasirodo ir ganėtinai ironiškomis frazėmis. Pavyzdžiui, šios eilutės: „Kai nežinai, kas širdžiai daros: / Infarktas, meilė ar karditas?“

Čia tikriausiai išlenda mano vaistininko išsilavinimas – niekur nuo jo nepabėgsi. Ar tai nuodėmė? Nemanau. Tekstas nuo to gali tapti įdomesnis. Šiuo atveju tai toks rimtas papokštavimas meilės tema – skaudanti širdis ir galimos jos diagnozės.

Taip pat ši eilutė: „Užšalo jausmai ir indėliai.“ Nors skaudu, kelia juoką.

Čia vėl lenda žmogiškasis dualizmas: kas vienam kelia juoką, kitam ašarą spaudžia, ir vice versa. Norisi parodyti, kad nei man, nei tau, gerbiamas skaitytojau, neverta pernelyg susireikšminti. Jaustis svarbiam – kodėl gi ne? Kiekvienas nori būti išgirstas, suprastas, mylimas ir vertinamas. Bet tas rimtumas kartais turi daug komiškumo. Jei pavyksta, kad ir labai trumpame tekstuke, sujungti rimtumą su tuo, kas kelia šypseną, vadinasi, tikslas pasiektas. Vadinasi, skaitytojas apie tai irgi yra panašiai pagalvojęs. Juk nuoširdžiai juokiamės tik iš suprantamų pokštų.

Dar vienas įdomus aspektas – daug muzikinio žodyno: vėjo muzika „lyg oktavom keliauja“, minimas legato, staccato, kiti terminai.

Mano muzikinis išsilavinimas – deja, tik pradinis. Nežinau, ar tai apskritai galima vadinti išsilavinimu. Vis dėlto muzikos terminus žinau. Juos įterpiu, kad skaitytojas išgirstų žodžius panašiai, kaip juos girdžiu aš. Pavyzdžiui, eilutę „Pianissimo ošššia viršššūnės pušššų“ reikia skaityti pašnibždomis, o paskui tekstas vis garsėja.

Muzika man apskritai labai svarbi – kaip matematika ir filosofija. Mano kuklia nuomone, jos visos yra glaudžiai susijusios. Taigi, muzikos terminų vartojimas nėra bandymas pasipuikuoti, tai – noras aiškiau perteikti poetinio žodžio skambesį.

Kai kuriose eilėse juntama nemažai asmeninių išgyvenimų. Kiek jūsų poezija yra autobiografiška?

Jeigu širdį suspaudė – viskas gerai. Emocija perduota – emocija priimta. Matote, viskas yra požiūrio reikalas. Kas vienam blogai, kitam – džiaugsmas. Visi esame žmonės, mūsų emocijos yra daugmaž panašios, bet ieškoti rimtų, dienoraštinių autoriaus išgyvenimų nederėtų – to nėra.

Kiekvienas laikui bėgant užsigrūdiname emociškai. Tad rašyti kažkokią, atsiprašau, apsisnargliavusią lyriką man neišeina. Aš to neišlaušiu – tai būtų apsimetinėjimas.

Jūs ilgą laiką derinate dvi gana skirtingas sritis – farmaciją ir poeziją, tačiau šiandien daug kalbama apie būtinybę specializuotis vienoje srityje. Koks jūsų požiūris?

Vienas iš kapitalizmo postulatų yra tai, jog žmogus turi specializuotis, kad būtų kurioje nors srityje tobulas. Bet tuomet nutylima, kad specializacija ateina su labai didele atranka. Kol tau sekasi, tol gerai, bet kada nors visada atsiras už tave jaunesnis, protingesnis, geresnis. Visada taip buvo ir bus. Ir jeigu esi specializavęsis tik vienoje srityje – tau šakės!

Šis daug ko atsisakymas ir specializacija tik vienoje srityje man kelia nuostabą. Jeigu žmogus turi gana platų akiratį, stengiasi domėtis ne vien savo siaura sritimi, kartais net hobis gali tapti išsigelbėjimu, stojus krizei. Mano gyvenime poezija netrukdo farmacijai, o farmacija netrukdo poezijai. Viskam savas laikas ir vieta. To nuoširdžiai palinkėčiau ir visiems skaitytojams: tegu jūsų gyvenimas būna įvairus, o jūsų noras mokytis ir atrasti nauja – nuolatinis.