Juozas Kazickas – visapusiška meilė ir ištikimybė

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kazickų šeimos saga prasideda nuo Jūratės Kazickaitės, mylimos garsaus verslininko milijardieriaus ir filantropo Juozo Kazicko dukters, prosenelio, 1863 metų sukilimo dalyvio, kurį XIX a. antroje pusėje su šeima caro valdžia ištrėmė į Čiornaja Padina kaimą Saratovo gubernijoje.

Tame kaime 1918 metais balandžio 16-tą dieną gimė Jūratės tėvas Juozas Kazickas, kurį, ketverių metų kūdikį, 1922 metais tėvai parsigabeno į Lietuvą, jau tapusią nepriklausoma valstybe. Praėjus devyniasdešimt šešeriems metams nuo gimimo Čiornaja Padina kaime, Juozas Kazickas mirė 2014 metų liepos 10 dieną irgi toli nuo Lietuvos – JAV, Niujorko priemiestyje, palaidotas East Hamptono kapinėse. Taigi vėl tremtyje, tik jau savanoriškoje, kurioje išgyveno nuo 1944 metų, kai su jauna žmona Aleksandra ir maža dukryte Jūrate (jai buvo tik vieneri metukai) apleido savo kraštą artėjant raudonajam tvanui – antrajai sovietų okupacijai.

Likimas Juozui Kazickui skyrė tik dvidešimt šešerius gyvenimo Lietuvoje metus – vaikystę ir dalį jaunystės. O mylėjo jis Lietuvą visą savo ilgą gyvenimą, iki paskutiniųjų valandų… Lietuva jam buvo svajonių ir troškimų žemė, kaip atsitinka jautrios sielos žmonėms, kuriems negana juos supančio turtingo ir gražaus pasaulio. Jie trokšta idealo, susikurto tais vaikystės ir jaunystės metais, kai aukšti siekiai persmelkia visą žmogaus esybę. Lietuvybės idealą Juozas Kazickas stengėsi perduoti savo dukrai Jūratei, kurią mylėjo ne mažiau už Aleksandrą, kadaise Vilniuje ties Pilies ir Šv. Jono gatvių sankryža sutiktą studentę, vėliau tapusią ištikima gyvenimo palydove, Anapilin iškeliavusią tik trejais metais anksčiau nei jis pats…

Tebūnie šviesus ir aukštas Šiaurės Amerikos dangus, o svetima žemelė Konektikuto valstijoje tebūnie lengva jiems abiems, palikusiems prasmingus savo pėdsakus laisvę atgavusioje Lietuvoje. Tikėtina, kad jų dukra Jūratė bus tėvų lietuviško darbo tęsėja ir jų patriotinių priesakų vykdytoja.

XXX

Juozą Kazicką minėdami daugelis jį vadina filantropu, mecenatu, gal per mažai žinodami apie jo kitą valstybiškai svarbią veiklą, už kurią nepriklausoma Lietuvos valstybė J. Kazicką apdovanojo aukščiausio laipsnio ordinais ir kitais žymenimis. Bet mecenatystė buvo jo prigimtyje, nes tūkstančius pavienių prašytojų ir šimtus organizacijų Lietuvoje (jau nekalbu apie rėmimo akcijas pasaulyje) yra parėmęs spindulingasis verslininkas, ekonomikos mokslų daktaras Juozas Kazickas. Jis tą darė taip lengvai, tarsi burtininko lazdele mostelėdamas, su tik jam būdinga geraširdiška šypsena, kuri žmogų, apdovanotą ta šypsena, sušildo ir kilsteli aukštyn (o juk būna atvirkščiai, kai duodama puikuojantis savo gerumu). J. Kazickas dalijo savo sėkmės karjeros metais sukauptus turtus kaip Dievo jam duotą dovaną. Tik kartą, pokalbio metu, jis man išsitarė, kad Lietuvos prašytojai nemoka naudotis gauta parama: ją išleidžia taip pat lengvai, kaip ir gauna. (Meškerės ir žuvies alegorija lietuviams iš tikrųjų visai netiko ir tikriausiai jau netiks.) „Jūs nemokate taupyti, nespaudžiate cento prie cento…“ – sakė mecenatas. Iš tikrųjų, mielas daktare Juozai, tokie mes buvom savo laisvės aušroje, ir, ko gero, dar ilgai būsim… deja.

Matydamas, kad prašytojų gretos kosminiu greičiu plečiasi, dr. Kazickas su savo dukra Jūrate įsteigė Kazickų šeimos fondą, kurio filialas buvo Šv. Jono gatvės vidiniame kieme, šalia puikiojo namo-muziejaus (drįstu taip vadinti dėl tame name sukauptų meno vertybių), ir kur buvo galima išvysti ilgiausius sąrašus prašančiųjų ir gaunančiųjų. Jis pradėjo rūpintis tuo, kas Lietuvai buvo svarbu kaip oras, – švietimo sistemos kompiuterizavimu, suprasdamas, kaip reikalingi mokykloms kompiuteriai. Mokykloms buvo siunčiama įranga, ir jos buvo sistemingai kompiuterizuojamos pagal sudarytas programas.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Bet ne filantropija yra svarbiausia Juozo Kazicko veiklos Lietuvoje ašis. Vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jau 1991 metais jis į Lietuvą atvedė dabartinį „Omnitel“ – anuomet pirmąją Baltijos šalyse privataus kapitalo bendrovę „Litcom“, sėkmingai besidarbuojančią ir nepralenktą telekomunikacijų srityje iki šiol. Tais pačiais metais, kai dar gąsdinanti savo galybe Sovietų Sąjunga paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, J. Kazickas į pasaulio galingųjų tarpą įvedė tuometinę ką tik gimusios nepriklausomos Lietuvos premjerę Kazimierą Prunskienę, atvėręs jai duris pas JAV prezidentą George‘ą Bushą (vyresnįjį), tuo pačiu palengvinęs kelius pas Vakarų Europos valdovus. „Gintarinę ledi“ jis lydėjo visur, o tai buvo be galo svarbu iš sovietizmo pančių ištrūkusiam žmogui, neišmanančiam laisvojo pasaulio diplomatijos vingrybių.

J. Kazickas į Lietuvą pritraukė ir kitas stambias JAV įmones, o svarbiausia konsultavo Lietuvos Seimo ir Vyriausybės narius, rengdavo jiems susitikimus su vakariečiais – įvairių bendrovių ir finansinių fondų atstovais. Tai padaryti jam buvo lengva, nes tarp Amerikos, Europos ir Azijos verslininkų jis plaukiojo kaip žuvis vandenyje. Manau, kad verslumo sėkmę jam laimėjo tas pats stebuklingas raktelis – mokėjimas bendrauti, dalijant savo nepamirštamą šypseną, įsiklausant į pašnekovo ar kompaniono nuomonę ir surandant kompromisus, be kurių neapsieina ne tik verslas, bet ir politika. Kur bepasisukdamas jis skleidė gyvenimo džiaugsmo ir gerų permainų bacilas, kad žmonės šypsotųsi, tikėdami šviesia savo ir savo tautos pergale. Dr. J. Kazickas mokėjo bendrauti su priešingų pažiūrų žmonėmis, juos suvesti draugėn, kad visi surastų bendrus sąlyčio taškus ir bendrą kalbą. Lietuvą matė ne partijų „daržais“ susiskirsčiusią, o kaip vientisą tautos visetą. Gaila, kad Lietuvoje jis atsitrenkdavo į kietus kaip akmenys pasaulėžiūrinius, o gal ir materialistinius interesus.

Ir vis dėlto net čia jam pavykdavo suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas nuomones. Pavyzdžiui, dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo. 2002 metais prie Valdovų rūmų paramos fondo įsteigęs premiją žiniasklaidos atstovams, propaguojantiems šių rūmų atstatymo svarbą, jis padėjo įveikti rūmų atstatymo skeptikų puolimą ir paskatino atstatytojų optimizmą. Premijų įteikimą pavertė švente Katedros aikštėje ir nutildė kai kurių jaunųjų meno žinovų skaudžius užgauliojimus vyresniajai kartai, pasiaukojusiai atstatymo darbams.

Įsimintina ir šešiasdešimties metų sutuoktuvių su Aleksandra paminėjimo šventė, prasidėjusi kuklioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, kur 1941 m. jiedu susituokė, o pasibaigusi didele puota puošniame, mano jau minėtame Kazickų name Pilies gatvėje, kur aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau tiek daug Vytauto Kasiulio paveikslų ir kitų meno vertybių…

Juozas Kazickas mokėjo kaip vaikas džiaugtis gyvenimu ir jo gražiais dalykais, laikydamas tai mažais Dievo stebuklais, sukurtais, kad sušildytų žmonių širdis. Nepaisant visų turtų, jachtų, lėktuvų ir kitų turtingam žmogui patogių, bet nebūtinų daiktų, jis buvo paprastas žmogus, gebantis bendrauti ir su kaimo bobulyte, ir su šio pasaulio didžiūnais. Jis mylėjo vandenyną, vėjo pučiamas bures, žemės gėlių kvepėjimą, medžių ošimą ir tykų pašnekesį vakaro prieblandoje su buvusiais ir esamais bičiuliais. Juk kadaise – po keliolika ar net keliasdešimt metų – priklausė Lietuvių fondo valdybai, Lietuvių fronto bičiulių „Į laisvę“ fondo tarybai, drauge su kitais išeivijos entuziastais Amerikoje steigė fondus ir premijas, šelpė Lietuvos išsilaisvinimo kovotojus.

Vakaro prieblandoje, prie žvakių šviesos ir gero vyno taurės, su artimaisiais ir sielos bičiuliais aptardavo ir labai svarbius valstybinius reikalus ­– dėl mylimos Lietuvos – ir artėjantį gyvenimo saulėlydį, kurį sutiko ramiai, net laukdamas, pasiilgęs savo mylimos Aleksandros, su kuria tikėjosi susitikti Dievo karalijoje… Manykime ir tikėkime, kad taip ir įvyko…

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, „Draugas“, Nr.29(83)