Kelionė į miestą, kurio nebėra

Mokytojų atostogoms baigiantis, leidausi į kelionę po Suvalkiją. Norėjau pasekti Vinco Kudirkos gyvenimo pėdsakais ir geriau pažinti asmenybę, kurią daugelį metų pristatau savo mokiniams.

Atrodė, kad šįkart tiesiog papildysiu ir pagilinsiu savo, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, žinias apie Lietuvos tautinio atgimimo veikėją. Tačiau Kudirkos Naumiestyje istorija netikėtai pasisuko kita kryptimi. Atvykusi ieškoti V. Kudirkos, atradau Širvintą – miestą, kurio šiandien nebėra.

Keliaudama aplankiau Vinco Kudirkos gimtinę Paežeriuose, pasivaikščiojau po Šakių centrą, kuriame daktaras V. Kudirka dirbo gydytoju, pagarbiai nusilenkiau tautos žadintojui Meištų kapinėse. Galiausiai Kudirkos Naumiestyje aplankiau V. Kudirkos muziejų ir išklausiau gidės pasakojimą.

Čia mano dėmesį patraukė liepos mėnesį atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“. Joje pasakojama pasienio Rytprūsių miesto Širvintos (vok. Schirwindt) istorija. Miesto, kuris kadaise buvo visai šalia Kudirkos Naumiesčio ir su juo gyveno tarsi dvynys. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Širvintą ir Kudirkos Naumiestį siejo glaudūs kasdieniai ryšiai. Juos jungė prekyba, šeimos, kultūrinis ir religinis gyvenimas – valstybinė siena netrukdė žmonėms bendrauti. Miestus skyrė tik Širvintos upė. Šiandien jos reikšmė visai kitokia – čia eina Lietuvos ir Rusijos siena.

1944 metais sovietų kariuomenei subombardavus Širvintą, miestas buvo visiškai sunaikintas ir neatstatytas. Pokariu jo plytos ir kita statybinė medžiaga buvo panaudotos atstatant Kudirkos Naumiestį. Šiandien buvusio miesto vietoje – Kaliningrado sritis ir karinis poligonas, o tiltą per Širvintos upę ties valstybės siena juosia spygliuota viela.

Įdomu, kad Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio ryšiai buvo svarbūs ne tik kasdieniame gyvenime. Spaudos draudimo metais per Širvintą driekėsi nelegalios lietuviškos spaudos gabenimo keliai. Taigi upė ir siena, kurios šiandien atrodo kaip griežta riba, anuomet žmonių gyvenimo ir lietuviško žodžio sklaidai nebuvo neįveikiama kliūtis. Ekspozicijoje pristatoma knygnešių gyvenimo veikla.

Muziejaus parodoje „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“ – istorinės fotografijos, vaizdo įrašai, kasdieniai žmonių buities daiktai; galima išgirsti autentiškų pasakojimų. Visa tai leidžia į praeitį pažvelgti ne iš istorijos vadovėlio puslapio, bet paprasto žmogaus akimis.

Taip pat skaitykite:

Vibracija stabdant: ką ji gali reikšti?

Kodėl verta keliauti autobusu po Lietuvą?

Šv. Jokūbo kelio jaunųjų ambasadorių piligrimystė – bendrystė ir gyvas tikėjimo liudijimas

Vienintelė lietuvė Himalajų kalnuose S. Šimutė: gyvenu be šildymo, karšto vandens, automobilio

Įdomioji Mažoji Lietuva: vaizdingi miškų atradimai

Kaip apgalvotai išsirinkti dviratį: nuo poreikių iki biudžeto planavimo

Keliones automobiliu pamėgęs Aurelijus: triskart pigesnė meškų pilna Rumunija ir netikėtas perlas – Karkonošės kalnai

Aukštaitijos gamtos maršrutai: nuo susitikimo su stumbrais iki vaizdingų Neries panoramų

Ypač mane sudomino mokytojo ir kraštotyrininko Antano Spranaičio asmenybė. Nuo mažens Širvintos paveldu domėjęsis vyras per kelis dešimtmečius sukaupė reikšmingą kolekciją, kurią iš pradžių laikė tiesiog garaže. Šiandien A. Spranaičio artimųjų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis dalis šio unikalaus rinkinio eksponuojama muziejuje. Jo pradėtą darbą tęsia sūnus Darius Spranaitis ir marti – prancūzų tarptautinio radijo žurnalistė Marielle Vitureau, toliau tyrinėjantys Širvintos istoriją ir viešinantys sukauptą medžiagą.

Sovietmečiu A. Spranaitis su žmona ir sūnumi keliavo po tuometę Kaliningrado sritį – buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sparčiai nyko, o neretai ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškas paveldas. Šeima rinko išlikusius, tačiau anuomet mažai kam reikalingus daiktus: namų apyvokos reikmenis, indus ir kitus kasdienio gyvenimo liudijimus. Tarp jų buvo ir daiktų, parodančių, kaip gyveno Širvintos žmonės.

Kolekcija ilgainiui didėjo ir buvusių širvintiškių dėka. Ryšius su Spranaičiais užmezgę žmonės, po Antrojo pasaulinio karo repatrijavę į Vokietiją, perduodavo šeimos relikvijas – fotografijas, asmeninius daiktus ir kitus prisiminimus. Taip į Spranaičių rankas patekę daiktai išsaugojo tai, ko nebeliko pačiame mieste – jo žmonių kasdienybę ir atminimą. Taip daiktai, kadaise buvę tiesiog kasdienio gyvenimo dalis, šiandien tapo istorijos liudytojais. Jie padeda iš naujo atkurti miestą, kurio nebegalima aplankyti, bet kurio atminimas dar gyvas.

Labiausiai sukrėtė muziejaus gidės papasakota buvusio širvintiškio Hermano Wiesbergerio istorija: 1945-aisiais jis leidosi į kelionę namo, į Širvintą, tikėdamasis dar kartą pamatyti gimtąjį miestą. Tačiau kelionė virto dvejus metus trukusiu išbandymu: H. Wiesbergeris buvo sulaikytas, tardomas, įkalintas ir priverstas dirbti. Ilgą laiką jam teko įrodinėti, kad nori tik vieno – grįžti namo.

Galiausiai išsilaisvinęs ir pasiekęs Širvintą vyras vietoj gimtojo miesto rado tik griuvėsius. Jo ištarti žodžiai „Noriu namo, į Širvintą“ tapo ekspozicijos pavadinimu. Šie žodžiai, man atrodo, peržengia vieno žmogaus istorijos ribas. Jie kalba apie nenugalimą žmogaus ilgesį savo namams, miestui, vietai, kurioje yra jo gyvenimo šaknys.

Širvintos likimą paženklino du totalitariniai režimai – nacistinis ir sovietinis. Buvo sunaikinti ne tik pastatai. Išardyta miesto bendruomenė, nutrauktas žmonių gyvenimas, ištrinta pati miesto kasdienybė. Tačiau veiklių ir empatiškų žmonių dėka išsaugota tai, ko nebegalima rasti pačiame mieste – žmonių prisiminimai, fotografijos, daiktai ir pasakojimai. Gal todėl ši istorija šiandien skamba ypač skaudžiai.

Žvelgiant į Ukrainą, kur Rusijos karas naikina miestus, žmonių namus ir kultūros paveldą, Širvintos likimas nebėra vien tolima praeitis. Istorija primena, kad sunaikinti galima pastatus, gatves ir net ištisus miestus, tačiau žmonių norą sugrįžti namo ir išsaugoti savo vietos atminimą sunaikinti daug sunkiau. Galbūt todėl taip svarbu saugoti net ir mažiausius praeities liudijimus – seną fotografiją, laišką, indą, šeimos daiktą ar žmogaus pasakojimą. Iš jų galima iš naujo sudėlioti tai, ko nebeliko.

Į Kudirkos Naumiestį išvykau ieškoti Vinco Kudirkos pėdsakų. Grįžau su dar viena istorija – apie miestą, kurio šiandien nebėra. Ir su mintimi, kad kartais miestą galima prarasti, bet jo atminimo – ne. Širvintos nebegalima aplankyti. Tačiau ją galima atrasti iš naujo – fotografijose, išsaugotuose daiktuose, žmonių pasakojimuose ir atmintyje. Tam tereikia atrasti laisvą pusdienį ir nuvykti į Kudirkos Naumiestį, užsukti į Vinco Kudirkos muziejų ir leisti istorijai prabilti.