Atlikėjas T. Gaudėšius-FC Baseball: dabar man trisdešimt treji, ir jaučiuosi lyg ką tik gimęs

„Žmonės mane žino dėl mano minčių, kurios, kaip bet kokiam menui būdinga, kartais hiperbolizuotos, kartais pasaldintos, bet visada tikros ir ateinančios iš autentiškos vietos“, – sako T. Gaudėšius.

Liepos mėnesio pabaigoje T. Gaudėšius pirmą kartą pasirodė „Midsummer Vilnius 2024“ festivalyje Valdovų rūmuose, klausytojus pasitikdamas giliu, melancholišku ir kiek svajingu romantiniu skambesiu. Tokiu, koks priklauso tik FC Baseball.

Pasirodymas Valdovų rūmuose – tik viena iš stotelių vasarinių koncertų maratone. Tačiau rudenį atlikėjas pasitiks kiek kitaip, su tuščiu kalendoriumi ir naujais namais. „Labai labai daug dirbau, todėl dabar bus proga stabtelėti – reikės įsikurti, pasodinti gėlių, pakloti kilimus. Po to – atgal į darbus“, – prasitaria T. Gaudėšius-FC Baseball.

Kalbamės po vieno didžiausių vasaros koncertų „Midsummer Vilnius 2024“ festivalyje. Esate sakęs, kad kiekviename koncerte ieškote kažko naujo ir plečiate beisbolo ribas. Ką pavyko atrasti šiame koncerte?

Labai įdomi patirtis buvo groti sėdinčiai auditorijai, nes tai nėra tik estetinis skirtumas, veikiau energetinis. Sunku juos skaityti, kai jie nejuda. Tai buvo malonus iššūkis, ir su juo, mano nuomone, mes puikiai susitvarkėme. Labai smagus koncertas, puikiai iliustruojantis tai, kur FC Baseball yra dabar.

Daugumai vasara asocijuojasi su atostogomis, o atlikėjams tai yra tikras darbymetis. Jūs, surengdamas devynis koncertus, ne išimtis. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad suprantu šiltą vasarą“, – antraštė po nuotrauka instagrame. Ar pamenate pastarąjį kartą, kai vasarą skyrėte poilsiui?

Muzika niekada nebuvo darbas. Tuo atžvilgiu, kad va, dabar rašau dainas, įrašinėju, repetuoju, pagrojam koncertus, o tada keliauju toliau žvejoti, žaisti boulingo ar panašiai. Viskas nuo pat pradžių tapo vienu bendru reikalu. Visas mano gyvenimas tam tikra prasme atrodo kaip meninis projektas. Ir man tai patinka. Kartais į vieną dieną sutelpa ir atostogos, ir repeticijos, ir įrašai, ir t. t. Daug vaizdo klipų, iliustruojančių FC Baseball dainas, nufilmuoti ten, kur tuo metu gyvenau, juose filmuojasi mano draugai, grupės nariai. Menas čia ir kuras, ir automobilis, ir pati kelionė vienu metu.

Taip pat skaitykite:

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Moby sąskambiai Lietuvoje: puokštė emocijų, aktualios temos ir nostalgiška šokių aikštelė

„Eurovizijos“ nugalėtojas negalės rengti konkurso, jei dalyvauja ginkluotame konflikte

Prienuose šeštą kartą ryškiai liepsnos Duonos ir ugnies festivalis

Vasaros pradžioje su kūriniu „Gėla“ uždarėte antrąjį FC Baseball sezoną. Kuo šis skyrėsi nuo pirmojo ir kuo įsimins dar ilgai?

Sezonais aš vadinu grupės kelionę. Pirmasis sezonas buvo viskas nuo pradžios iki mūsų pasirodymo „Compensa“ koncertų salėje. Tai tokiai jaunai grupei buvo labai didelis renginys, apie kurį net filmą sukūrė – kosminė patirtis.

Vyksta labai įdomi kelionė, kuri, tikiuosi, tęsis dar daug metų.

Antrasis – viskas, kas vyko po to iki dabar. Visa tai sutelpa į ketverius kalendorinius metus, bet tas laikas yra koncentruotas, ir, rodos, ten visas dešimtmetis tilptų. Kada nors parašysiu knygą apie tai, galėsiu labiau išsiplėsti (šypsosi).

O šiaip skirtumas didžiulis – jaučiuosi pasikeitęs tiek aš, tiek grupė, su kuria subrendome ir vienas kitą pažinome. Vyksta labai įdomi kelionė, kuri, tikiuosi, tęsis dar daug metų.

Iki pirmųjų viešai išleistų dainų prireikė devynerius metus rašyti sau. Kas paskatino žengti lemiamą žingsnį, nuo kurio prasidėjo aktyvi muzikanto karjera? Žvelgiant retrospektyviai, reikėjo tai padaryti anksčiau, ar vis dėlto toks brendimas ir pasiruošimas buvo reikalingi?

Koma. Viename Vilniaus naktiniame klube susimušiau, po incidento pabudau Lazdynų ligoninėje, joje išgirdau, kad ką tik pabudau iš komos. Gal sumuštoje galvoje mintys geriau girdisi, bet labai aiškiai supratau, kad laikas čia yra labai limituotas, ir viskas gali labai greitai pasibaigti. Ypač jei toliau gyvensiu neklausydamas savo širdies, labiau leisdamas dominuoti baimėms nei svajonėms. Pardaviau viską, ką tuomet turėjau, ir nusprendžiau, kad rašysiu muziką, kuri pakeis mano gyvenimą. Taip ir padariau.

Tada man buvo dvidešimt penkeri – jaučiausi viską matęs, senas ir pavargęs. Dabar man trisdešimt treji – jaučiuosi lyg ką tik gimęs.

Manau, kad viskas įvyko laiku. Tada man buvo dvidešimt penkeri – jaučiausi viską matęs, senas ir pavargęs. Dabar man trisdešimt treji – jaučiuosi lyg ką tik gimęs. Neičiau taip toli, kad ištarčiau „nieko nekeisčiau“, bet, mano manymu, atrodo, jog viskas įvyko pačiu laiku.

Po šio minėto žingsnio muzika jūsų gyvenime tapo vieninteliu darbu, tad kaip reikia išlaikyti meilę ir pasimėgavimą tuo, kas nėra tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis?

Manęs niekas niekada nedomino labiau nei menas, meilė ir mistika. Metams bėgant vis geriau suprantu, kad esu absoliutus tinginys. Nemėgstu daryti nieko, ko nemėgstu, ir tuo pat metu negaliu sustoti daryti to, kas man rūpi. Kai muzika nebedžiugins – manęs joje neliks tą pačią akimirką.

Kalbant apie koncertus, juos rengiate tiek akustinius, tiek su grupe. Sakoma, kad neįmanoma vieno iš dviejų vaikų mylėti labiau, tačiau kurie koncertai yra mielesni širdžiai? Kodėl?

Pavasarį rengėme akustinį turą – tada būčiau pasakęs, kad akustiniai. Dabar, matyt, kad pasirodymai su grupe. Kaip jūs ir sakote – čia obuoliai ir apelsinai. Išstojimai su grupe visada atrodo kaip šventė, suvaldytas chaosas, garsas, šviesos, daug daug emocijų. Išėjus į sceną su akustine gitara, viskas atrodo labiau kaip išpažintis. Kartais norisi to, kartais ano. Džiaugiuosi, kad turime prabangą džiaugtis tiek vienu formatu, tiek kitu.

Sportininkai prieš varžybas turi savus ritualus, atnešančius sėkmę: nesiskusti barzdos, pradėti rišti dešinįjį batą ar pasimelsti prieš žengiant į aikštę. Koks yra jūsų ritualas prieš koncertą?

Didelių ritualų, matyt, neturiu. Grupės koncertų metu labai gera tiesiog pliurpti su bičais. Kalbam apie viską – šeimą, muziką, merginas, buitį. Daug visko. Mažai kalbame apie artėjantį pasirodymą, nes tai paprastai kelia tik jaudulį, kuris tuo metu visiškai nereikalingas.

Tada paprastai kalbuosi su savimi: „Tu gimei šitam, Tautvydai, tu gimei šitam, tik šitam. Nėra žmogaus, kuris galėtų išeiti ir padaryti tai, ką tu tuoj darysi, tu pasiruošęs, tu šimtu procentų pasiruošęs.“

Likus dešimčiai minučių iki pasirodymo, kai garso technikai atneša garso transliavimo stoteles, grįžta žinojimas, kas tuoj vyks, kad dabar už kelių sienų stovi minia žmonių, kurie nekantrauja mus išgirsti. Tada paprastai kalbuosi su savimi: „Tu gimei šitam, Tautvydai, tu gimei šitam, tik šitam. Nėra žmogaus, kuris galėtų išeiti ir padaryti tai, ką tu tuoj darysi, tu pasiruošęs, tu šimtu procentų pasiruošęs.“ Maždaug tuo metu kažkas ateina ir ištaria: „Laikas.“ Tada pajudame scenos link. Apsikabiname, palinkime vieni kitiems sėkmės, primename, kad reikia mėgautis tuo, kas vyksta, ir einame groti.

Lipimas ant scenos prieš kelis šimtus ar tūkstančius klausytojų, natūralu, reikalauja išeiti iš komforto zonos. Ar su laiku tampa lengviau?

Tampa, tikrai tampa. Kadangi nesu bičas, užaugęs ant meno mokyklos scenos ar panašiai, stovėjimas ant scenos daug metų kėlė didžiulį jaudulį. Tiesa, visad sugebėdavau tai matyti kaip būtiną „blogį“, kainą, kurią turiu mokėti tam, kad galėčiau rašyti, kurti dainas ar mokytis muzikos taip, kaip aš tai suprantu. Šiomis dienomis viskas yra daug paprasčiau, nei buvo pradžioje. Eina septinti metai ganėtinai aktyvaus koncertavimo, tad patirtis daro savo. Jausmo ten tiek pat daug, tačiau jis nebetrukdo fiziškai. Nebeskauda.

FC Baseball koncertai – ypač jautrūs, gilūs ir išjausti. Tačiau kokia savijauta aplanko grįžus namo po pasirodymo ir likus vienam? Toks atvirumas ir glaudus ryšys su klausytoju išsekina ar pripildo?

Kiekvienas koncertas yra skirtingas. Pavyzdžiui, po „Midsummer“ pasirodymo nebuvo didelio vakarėlio, visi apie pirmą jau buvome namie, tačiau nė vienas negalėjome užmigti. Buvo tiek daug jausmo viduje, o koks jis – net nesugebėčiau papasakoti. Viena aišku – jausmas toks, šalia kurio miegui nelabai lieka vietos (šypsosi).

Koks aplanko jausmas suvokus, kad gatvėmis vaikšto žmonės, mokantys visus jūsų dainų žodžius, jos skamba pasimatymų ar skaudžių asmeninių išgyvenimų metu, o koncertai prilygsta šventei? Ar jaučiate savo populiarumą?

Jaučiu, bet labai maloniai. Žmonėms galbūt patinka mano mintys, kurios, kaip bet kokiam menui būdinga, kartais hiperbolizuotos, kartais pasaldintos, bet visada tikros ir ateinančios iš autentiškos vietos.

Jaučiuosi labiau kaip knygų autorius nei muzikantas. Gal dėl to, kad mėgstu platesnį formatą – patinka rašyti ir leisti ne singlus, o albumus. Man patinka klausytoją pasiimti keturiasdešimt penkioms minutėms ir papasakoti jam, kuo gyvenau pastaruosius metus.

Būdamas Junior A kurdavote anglų kalba, FC Baseball – lietuvių. Ką jums reiškia grįžimas prie šaknų ir galėjimas kurti savo kalba?

Lietuvių kalba yra nuostabi. Visad atsakau tą patį – kad ir kaip gerai, mano nuomone, tuomet mokėjau anglų kalbą, jausmas vis tiek toks, kad žaisdavau su dešimčia pagaliukų. O rašydamas lietuviškai tų pagaliukų turiu nesuskaičiuojamą galybę. Žmogui, kuriam patinka tiksliai konstruoti mintį, tai yra didžiulė prabanga. Labai džiaugiuosi rašydamas lietuviškai.

Klausant jūsų dainų ir žiūrint vaizdo klipus, istorijas galima interpretuoti ne vienu būdu. Pavyzdžiui, neseniai savo draugų būryje girdėjau diskusiją, ar daina „Plungė“ yra apie mirtį, ar namų palikimą. Kaip dažnai klausytojai dainas supranta kitaip, negu būna jūsų pirmoji intencija?

Manau, kad dažnai. Kartais mane pasiekia istorijos apie dainų interpretacijas, kurios labai maloniai nustebina. Smagu dėl to. Iš kitos pusės, tai turbūt yra natūralu. Mano galva, žmonės, kurie randa kažką sau FC Baseball muzikoje, yra svajotojai, kartais galbūt net patys nuo savęs tai kiek slepiantys melancholikai. Džiaugiuosi, kad esu tas bičas su raktais nuo žaidimų aikštelės, kurioje žmonės per trisdešimt, rodos, lankosi vis rečiau ir rečiau.

Nors save ir muziką tapatinate kaip vieną kūną, tačiau koks yra Tautvydas, kai jis nesėdi įrašų studijoje, rankose nelaiko gitaros ir nekoncertuoja prieš minią žmonių?

Nenustygstantis vietoje, ramus, susimastęs, daug besijuokiantis, planuojantis, spontaniškas, mylintis, gerbiantis aplinką, nuolat ieškantis, daug plaukiojantis. Visoks.

Nuo rugsėjo jūsų kalendoriuje – brūkšnys. Kodėl ši pertrauka yra reikalinga? Ar tai simbolizuoja FC Baseball eros artėjimą pabaigos link?

Įsigijau pirmuosius savo namus. Nuo šiol pusryčiausiu su stirnomis, kur daug gamtos, miškų, pievų. Labai seniai to norėjau. Pastarieji ketveri metai pralėkė šviesos greičiu – tiek daug visko įvyko, tiek daug pasikeitė. Labai labai daug dirbau, todėl dabar bus proga stabtelėti – reikės įsikurti, pasodinti gėlių, pakloti kilimus. Po to – atgal į darbus.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Austėja Zovytė

8 min

Reivo kultūra Lietuvoje: apsauginiai baikeriai, nesnobiškas Kaunas ir į žvaigždes pakelianti muzika

Andrius Tinteris

4 min

Užburiančiu džiazo grando G. Porterio pasirodymu prasidėjo sostinės festivalis „Midsummer Vilnius“

Andrius Tinteris

4 min

Valdovų rūmus sudrebino neeilinė elektroninės ir orkestrinės muzikos sintezė „Roe Deers Orchestra“

Ugnė Gavelytė

Kostas Kajėnas

Lukas Karčiauskas

17 min

Mažų ir didelių scenų virtuozai. Brolių Hofmeklerių muzika tarpukario Kaune