Liuda Jonušienė

Šviesaus atminimo rašytojas Romualdas Granauskas yra pasakęs, kad Lietuvoje meno nebėra, yra tik meno projektai. Ne be pagrindo taip sakė.

Juozo Miltinio dramos teatras išgyvena sunkų savo administracinės valdžios virsmo, kolektyvo persigrupavimo, tam tikro kultūrinių meninių vertybių krizės metą.

Panevėžio J. Miltinio teatre gyvena Dramos fantomas. Kaip kitaip paaiškinti iš esmės nuo pat įsikūrimo prieš 70 metų čia rezgamas intrigas, tragiškas meilės ir neapykantos istorijas?

Prireikė ne vieno dešimtmečio ir Kultūros ministerijos paskelbto konkurso J. Miltinio dramos teatro vadovo pareigoms užimti, kad visi staiga praregėtų, jog šis teatras seniai ištiktas savotiškos katatonijos.

Tenka kalbėti apie tų kultūros profesionalų ir meno žmonių išgyvenimą. Nereikia būti dideliu pranašu, kad suvoktum, jog Lietuvoje drauge su baigiančiais išnykti honorarais išnyks ar bus sužlugdyta nemažai talentingų ir gabių asmenybių.

Sausio paskutinėmis dienomis Panevėžio J.Miltinio gimnazijoje tradiciškai vykstančios teatrinės įskaitos išvakarėse nuskambėjo liūdna žinia, kad eidamas 92-uosius metus Amerikoje mirė kultinis rašytojas J.D.Salingeris.

Žmogaus vaizduotė ir fantazija – tarsi koks savisaugos instinktas. Už lango – šaltis, pūgos, ledas, kone ant žemės nukritęs pilkas dangus.

Panevėžio menininkai nenori susitaikyti su nesibaigiančiu sunkmečiu. Vyksta daugybė nemokamų kultūros ir meno renginių, kurių organizatoriams ir autoriams vienintelis atlygis – jų gimtojo miesto žmonių: žiūrovų, klausytojų, lankytojų dėmesys.

Kokia savotiška lemtis – gyventi vien šlovinga praeitimi ir nenuspėjama ateitimi. Tarsi dabarties nė nebūtų. Gyventi dabartimi lietuviai važiuoja svetur.

Kažkada Panevėžį  bjaurojo savi banditai, dabar jį bjauroja svetimi – kitų miestų ir aplinkinių gyvenviečių išeiviai, į valdžią prasibrovę karjeristai ir prasisiekėliai.

Gegužės 5 dieną municipaliniame Panevėžio „Meno“ teatre bus rodomas ką tik čia pasibaigusio V kamerinių spektaklių festivalio laureatų spektaklis.

Diena kaip visos kitos. Jau rytoj jos neprisiminsiu. Nei ką veikiau, nei kas nutiko. Nes nieko įsimintino ir nebuvo.

Matydama, kiek daug ir kaip toli šiais laikais keliauja žmonės, tikrai negalėčiau vadintis varle keliauninke. Bet žinau, ką tai reiškia ir kaip yra užkrečiama. Gal net koks virusas egzistuoja.

Niekur nedingęs ir, matyt, niekada nedings vienintelis dalykas – amžinas žmogaus noras įveikti benamystę, ir ne vien fizine prasme. Kur kas svarbesnė dvasinė benamystė.