Kultūros krizės prasideda nuo vaikystės: kokių pokyčių būtina imtis?

„Vaikystėje formuojasi asmens identitetas, tapatumo jausmas ir savęs suvokimo aspektas. Kultūra yra mūsų visuomenės pagrindas vertybiniu požiūriu. Ji išreiškiama per istoriją, muziką, dailę, meną, teatrą, dvasingumą ir kūrybą. Kaip reiškinys kultūra juk yra kintanti, tačiau vis tiek išlaiko tvirtą vertybinį pagrindą“, – sako profesorė.

Kultūros pamatai prasideda šeimoje

Profesorės teigimu, pirmieji kultūros pamatai visada formuojasi artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Nors darželiai ir mokyklos stengiasi vaikų gyvenime išlaikyti kultūrinius elementus, tik šeimoje gimsta tradicijų prasmė, vertybių tvarumas ir pagarba savo šaknims.

„Kultūros užuomazgos prasideda šeimoje, vėliau – mokykloje. Taip pat galiausiai visuomenėje, kurioje gyvename“, – pabrėžia R. Bilbokaitė.

Ji sako – kai šeimos neskiria laiko tradicijoms, šventėms ar papročiams, menui, istorijai ir dvasingumui, kultūra vaikams ima atrodyti paviršutiniška ir vartotojiška, kaip socialinių medijų turinys.

„Jei šeimos nepuoselėja vertybių konstravimo per tradicijas, pavyzdžiui, švenčiant Vėlines, Kalėdas ar Jonines, arba meną, lankantis muziejuose, galerijose, aukšto lygio muzikos ar teatro reginiuose, vaikams kultūros suvokimas išsikreipia. Jiems reikia rodyti, kad kultūra nėra tik juoda ir balta arba tik juokai ir pramogos – kultūros potyriai yra prasmės paieškos“, – teigia profesorė.

Populiariosios kultūros spąstai

Taip pat skaitykite:

Pokalbiai su Tėvu. Dvi Lietuvos temos

Šluota prie durų

Draugystė be draugų, arba Postdraugystės visuomenė

Kodėl mes vis dar kariaujame?

Saugumas karo Ukrainoje kontekste ir pavojus klimato krizės akivaizdoje – Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „(Ne)saugumo ribos“

Tauta, kurią auginame: tarp Mindaugo karūnos ir prarastos tiesos

Kas bendra tarp universiteto ir protesto?

Kultūra ir jos masinis vartojimas

R. Bilbokaitė pastebi, kad į vaikų gyvenimus vis sparčiau skverbiasi populiarioji kultūra – globali, ryški, bet dažnai neturinti vertybinio stuburo, pagrįsta vartojimu čia ir dabar be gilių pojūčių, pajautos, prasmės ar būties klausimų.

„Dideliu greičiu skverbiasi populiarioji kultūra, kuri nebūtinai turi moralinį stuburą. Tai globalių visuomenės padarinių rezultatas, pavyzdžiui, noras švęsti tik Heloviną, kai čia pat kitą dieną turime Vėlines, lietuvišką tradiciją pagerbti mirusius artimuosius. Mes tarsi su dideliu noru perimame kitų šalių tradicijas, kurios mums kelia paikas emocijas, atsisakydami gilių mūsų protėvių tradicijų“, – sako R. Bilbokaitė.

Pasak jos, toks globalių madų sekimas ilgainiui silpnina mūsų unikalią kultūrą. Todėl, profesorės manymu, itin svarbu ugdymo įstaigose ir šeimose sąmoningai stiprinti lietuviškų tradicijų išmanymą ir jų gyvą patyrimą.

„Dėl popkultūros, dėl kitų šalių populistinio skverbimosi užgožiant mūsų senąsias tradicijas, savitą kultūrą būtina dėti kuo daugiau pastangų išlaikyti mūsų tradicijas. Didžiausias pamatas yra lietuvių kalbos pamokos, menai, istorija, įvairūs neformalūs renginiai, taip pat tėvų įtraukimas dalyvauti kartu, nes jei kultūriškai neaugs tėvai, tai ir vaikus šiuo klausimu ugdyti bus sudėtinga“, – pabrėžia profesorė.

Kai kultūra virsta vartojimu

R. Bilbokaitė atkreipia dėmesį, kad vis daugiau jaunų žmonių kultūrą ima suvokti kaip greitą pramogą – turinį, kurį galima suvartoti be didesnio įsitraukimo. Socialinių tinklų įtaka čia milžiniška.

Hedonizmu grįstos kultūros skverbimasis į mūsų visuomenę, mūsų vertybinę sistemą yra didžiausia žala mums visiems.

Vaikams šiandien prieinamos visos socialinės medijos, todėl, pasak profesorės, jų pasaulėvaizdis formuojamas per trumpą vizualinį, emocinį turinį. „Vaikams yra prieinamos visos socialinės medijos, todėl jie domisi tuo, jiems lengva tiesiog peržiūrėti videoturinį ir taip greitai atsipalaiduoti. Tačiau ten nereikia kritinio mąstymo, tai neskatina kelti pasaulio suvokimo klausimus, neugdo asmenybės brandos. Hedonizmu grįstos kultūros skverbimasis į mūsų visuomenę, mūsų vertybinę sistemą yra didžiausia žala mums visiems“, – sako ji.

Kultūros krizė – prasmės praradimo pasekmė

Profesorė įsitikinusi, kad neseniai Lietuvoje kilę kultūros lauko sukrėtimai – protestai, diskusijos, pasitikėjimo praradimas – rodo gilesnę problemą.

„Kultūra nėra tik paslauga, tai tam tikrų daugiasluoksnių žmogaus būties terpių visuma, sukurta istorinių, meninių, dvasinių ir kitų veiksnių. Svarbu paminėti, kad kultūra tokia, o ne kitokia būtent todėl, kad ji atlaikė laiko dinamikas. Plačiąja prasme kultūra kuria žmogų, o žmogus – kultūrą. Šiomis dienomis praūžusi kultūros krizė tik įrodo, kad daliai visuomenės norisi plaukti tik paviršiumi, populiarumas ir masiškumas perša nuomonę, jog plūduriavimas, o ne gelmės paieškos yra pranašumas.

Tačiau taip nėra – visuomenė tobulėja tik gylio ir gelmės konceptuose keliant kritinius klausimus ir siekiant ne tik naudos, bet ir pozityvaus poveikio kitiems. Apie tai buvo kultūros protestai – sankirtos ir kontrastai tarp šaknų ir paviršiaus. Manau, būtina investuoti į kultūrinių kompetencijų plėtojimą mokyklose ir šeimose. Daugiau veiklų su tėvais, tradicijų tęsimo, naujų kūrimo, kad skatintume jaunus žmones puoselėti vertybes“, – teigia R. Bilbokaitė.

Pasak profesorės, kultūra – tai ne paslauga ar vartojimo forma, o žmogaus ir tautos esmė. Ji moko suvokti prasmę, įgalina bendruomeniškumą ir padeda žmogui augti kaip asmenybei.

Tad jei norime, kad kultūros krizės nesiplėstų, turime pradėti nuo to, kaip auklėjame ir įkvepiame savo vaikus – nuo pirmųjų žingsnių į pasaulį, kuriame prasmė svarbesnė už pramogą.

Susiję:

Jūratė Skėrytė

2 min

Politikams įsiklausant į kultūros bendruomenės reikalavimus, premjerė kompromisų laukia ir iš jos

Martyna Pikelytė

2 min

R. Popovienė neatmeta galimybės susitikti su protestuojančia kultūros bendruomene: esu atvira diskusijoms

Augustė Lyberytė

< 1 min

M. Sinkevičius tikisi išpildyti protestuojančios bendruomenės reikalavimus dėl Kultūros ministerijos vadovybės

Vygantas Tuzas

2 min

I. Ruginienės patarėjas kartoja: premjerė kandidato į kultūros ministrus ieškos pati