Likimo rėžis karcerio duryse. Kazimiero Sutkaičio istorija

Greta Ščeliokaitė yra Kauno IX forto muziejaus muziejininkė.

Atliekant darbus, durų vidinėje pusėje išryškėjo užrašai. Vardai, pavardės, metai leido pasitikėti objekto autentiškumu. Gauta informacija surašyta, o tada visiškai netikėtai atsiliepė asmuo. Jis teigė: „Gali būti, kad žinau žmogų, kurio pavardė įrėžta ant karcerio durų.“ Taip muziejaus darbuotojai susipažino su Šarūnu Sutkaičiu.

Į muziejų atvykęs Š. Sutkaitis atsinešė visą pluoštą nuotraukų ir dokumentų. Ant poros fotografijų nugarėlių matėsi jo tėvo Kazimiero Sutkaičio ranka rašyti žodžiai. Smalsu buvo palyginti raštą – ar ant karcerio durų esanti Š. Sutkaičio pavardė gali būti užrašyta to paties žmogaus? Pats Šarūnas noriai pasidalino pasakojimu apie savo tėvą, kurio, deja, taip ir neteko jam pažinti.

Tarp Š. Sutkaičio atsineštų dokumentų buvo ir 1951 m. teismo nutarties nuorašas, kuriuo: „NUTARĖ: SUTKAITĮ Kazį s. Alekso, gim. 1916 mt. pripažinti mirusiu – nežinia, kur esančiu nuo nutarties išsiteisėjimo dienos.“ Paskutinė žinoma buvimo vieta – Kauno IX fortas. Kas buvo žmogus, kurio pavardė liko įrėžta karcerio duryse, o likimas nutrūko 1944 m. pavasarį vietoje, kuri tuo metu kėlė visiems aplinkiniams siaubą?

Kazimieras (Kazys) Sutkaitis gimė 1916 m. rugsėjo 15 d. Kauno apskrityje, Rumšiškių valsčiuje, Milžinų kaime. Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė lietuvių tautinio jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“ ir aktyviai įsitraukė į jos veiklą. Jaunalietuviai buvo jaunimo organizacija, kurios nariai užsiėmė tautiškumo stiprinimu ir kita pilietine veikla. Viena tokių veiklų – tuo metu pagreitį įgavusios radijo laidos. Jaunalietuviai nuo 1935 m. vedė jaunimo valandėles valstybiniame radiofone. Tuo metu populiarėjo radijo teatras. Š. Sutkaičio atneštose fotografijose atsispindi šis užsiėmimas. Jaunalietuviai pasidabinę kostiumais, jauni, besišypsantys. Vos po kelerių metų, kai darytos šios fotografijos, 1940-aisiais prasidėjusi sovietinė okupacija užkirto kelius tolesnei organizacijos veiklai.

1937 m. K. Sutkaitis pašauktas į kariuomenę, tarnybą pradėjo 1938-ųjų gegužę. Netrukus tapo karo policijos mokiniu. Jis gyveno taip pat, kaip ir kiti to laiko jaunuoliai – tarnavo, pramogavo, džiaugėsi gyvenimu. Muziejaus svečias, pakėlęs vieną fotografiją, juokavo, kad nuotraukoje užfiksuotas tėvas buvo kažką prisidirbęs, kaip neretai jaunuoliai mėgsta, o bausmytė tokia – budėti su šautuvu. Ir išties – fotografijose jauni veidai, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformos piešia nerūpestingų dienų vaizdinį.

Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki Lietuvos okupacijos, 1940 m. balandžio 29 d. Kazimieras Sutkaitis buvo paleistas į atsargą. Vėliau, prasidėjus nacistinei okupacijai, jis turėjo rinkti duokles. Vyko karas, o karo pramonė – ne tik sprogmenys ir kulkos. Užgrobti kraštai turėjo išmaitinti kariuomenes, todėl vietos gyventojai privalėjo išauginti tą maistą. Visgi Kazys nesiėmė šio darbo stropiai, greičiausiai vis uždėdamas varnelę tam, kam šios labiau reikėjo. Kitaip tariant, kažką vis primaklindavo tėvynainių naudai. Šiandien jau niekas nesužinos, kaip tai galėjo prasprūsti rudmarškiniams pro akis.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Net jei Kazimiero Sutkaičio miklumas renkant duokles nebuvo nacistinės Vokietijos pastebėtas, 1943 m. pabaigoje jis smalsumo vedamas nuėjo pas kaimyną Ivanauską paklausyti sovietinių partizanų susirinkimo ir iš ten nebegrįžo. Ūkio šeimininkas buvo nušautas, o likusi grupelė suimta ir patupdyta į A. Mickevičiaus gatvėje stovintį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Ketvirtadieniais prie šio kalėjimo nusidriekdavo artimųjų eilės, nes tai buvo vienintelė lankymo diena.

Tiesa, šią dieną turbūt labiau vertėtų įvardinti kaip galimybę perduoti davinį nuteistiesiems. Šia proga naudojosi ir K. Sutkaičio žmona. Ji keldavosi vidury nakties, kad iš Rumšiškių spėtų pėsčia nueiti į Kauną, kur kalėjo jos vyras. Taip ji galėjo ne tik perduoti Kaziui maisto, bet ir su juo bendrauti, įsiūdama į marškinių apykaklę raštelį. Atsakydamas vyras raštelį paslėpdavo marškiniuose, kuriuos perduodavo jai išskalbti.

Deja, nacistinės Vokietijos okupacijos metais A. Mickevičiaus gatvėje kalinio niekas ilgai nesirengė laikyti, tad K. Sutkaitis buvo išvarytas į VI fortą, o iš ten kelias toliau driekėsi į IX fortą. Apie perkėlimą iš vieno forto į kitą sužinojusi Sutkaičių sūnaus Šarūno krikšto mama Naujalienė bandė papirkti prižiūrėtojus auksiniu laikroduku, kad paleistų Kazį, tačiau šie pasitaikė neperkalbami.

K. Sutkaičiui patekus į IX fortą, visi ryšiai su juo nutrūko. Kazimiero likimo liudininku liko vyras iš gretimo kaimo. Šis vyras buvo pagautas už vagiliavimą ir spekuliaciją, nes vogdavo iš žmonių karves, jas išmėsinėdavo ir parduodavo turguje. Okupacinės valdžios tokie darbai nesužavėjo. Visgi nacių pareigūnams pavyko pasinaudoti juo ir įtaisyti į IX fortą kaip kalėjimo prižiūrėtoją, kur šis ir elgėsi pagal savo moralės supratimą. Todėl žuvus Kazimierui pasiėmė jo pasą ir pasisavino nužudytojo pavardę.

Po daugelio metų Šarūnui Sutkaičiui domintis asmeniu, pavogusiu jo tėvo pavardę, kagėbistai atsakė, kad ieškoti neverta, jis jau atsiėmęs už savo darbus.

Muziejaus darbuotojus labai nustebino svečio atsineštų fotografijų ir dokumentų gausa. Paklaustas, kaip pavyko viską išsaugoti, Šarūnas šyptelėjo, kad jeigu kas būtų radęs, būtų tekę pas baltąsias meškas kraustytis. Juk bet koks „buržuazinės Lietuvos“ palikimas galėjo būti sovietų vertinamas labai nepalankiai. Tačiau giliai palėpėje paslėptas tarpukario fotografijas pavyko išsaugoti. Ilgai saugota ir uniforma, bet vėliau, laikais, kai nieko niekur nebuvo įmanoma gauti, uniforma tapo vestuviniu kostiumu. Tiesa, grįžtant prie baltųjų meškų, verta pastebėti, kad ne tik nacistinis režimas buvo negailestingas Sutkaičių šeimai, bet ir sovietai – rengėsi ištremti Š. Sutkaitį su mama į Sibirą. Laimė, jiems pavyko išsigelbėti.

Kazimiero Sutkaičio istorija mums primena, kad okupacinis režimas užmeta sunkų jungą ne tik kareiviams, bet ir paprastiems vietiniams gyventojams. Kaip priespauda sutrypia taikių žmonių likimus. Kauno IX forte galvas paguldė ištisos šeimos: žydų – kauniečių ir atvežtų iš užsienio, vietinių gyventojų lietuvių, lenkų ir daug kitų. Žmonių, kurie kaip įmanydami priešinosi režimui, nesirinko įsiteikti tam, kas atrodė neteisinga, smerktina ir nepateisinama. Ši istorija – viena iš daugelio, kuriose taškas buvo padėtas per anksti.

Susiję:

Arvydas Gelžinis

7 min

Gyvenimas, vertas aštraus siužeto kino filmo. Kovotojui už Lietuvos laisvę Algirdui Statkevičiui – 100

Lisa Anne Storer

4 min

Išgyvenusieji ir neišdavusieji. „Vaikų akcija“ Kauno gete 1944 m. kovo 27–28 d.

Valė Gutauskaitė

5 min

Lietuvos patrioto, ateitininko Vladislovo Telksnio gyvenimo kelias: nuo Runionių kaimo iki Kauno (I)

Arvydas Gelžinis

6 min

Politinis kalinys, rašytojas Edvardas Burokas – kovotojas, nepalaužtas sovietų valdžios