Pal. Klara Lučė Badano: šviesa sunkios ligos naktyje

Klara Badano gimė 1971 m. spalio 29 d. Saselo miestelyje, Ligūrijos Rivjeros aukštumose. Tėvai Marija Tereza ir Rudžeras Klaros laukė ištisus vienuolika metų, o sulaukus suvokė, jog mergaitė, ne tik jų dukra, visų pirma ji – Dievo vaikas. Nuo pat mažų dienų tėvai skiepijo tvirtas krikščioniškas vertybes. Jų auklėjimas buvo paremtas labiau meile ir geru pavyzdžiu nei draudimais ir priekaištais.

Pirmosios Komunijos proga padovanota Evangelijos knygelė tapo mėgstamiausiu Klaros skaitiniu ir gyvenimo palydovu. Dar didesnis postūmis gyventi evangelinį gyvenimą kilo susipažinus su Fokoliarų judėjimu. Būdama kiek daugiau nei devynerių, Klara kartu su šeima dalyvavo tarptautiniame Fokoliarų judėjimo susitikime Romoje. Ten patirtas suvokimas, kad „Dievas mus be galo myli“, stipriai paveikė ne tik jos santykius su šeimos nariais, bet ir su draugais. Kiekvienas Fokoliarų judėjimo dvasingumo elementas jai tapo įkvėpimo šaltiniu, tiek darant svarbius sprendimus, tiek sprendžiant dideles ir mažas kasdienes problemas. Klara žavėjosi broliškumu tarp judėjimo narių, jų pastangomis konkrečiai gyventi Evangelijos mokymu.

Kaip ir daugelis tokio amžiaus merginų, Klara turėjo daug svajonių: įsivaizduodavo save ištekėjusią, susilaukusią vaikų, keliaujančią po pasaulį. Atrodė, tarsi ji tokia kaip kiti, tačiau visgi kitokia – mergaitei vis labiau gyvenimas tapdavo šventa kelione, „kurią  reikia nueiti žingsnis po žingsnio, stengiantis sakralizuoti tai, kas pasaulietiška, o dvasiniams dalykams suteikiant apčiuopiamumo.“ Troškimas gyventi pagal krikščioniškas vertybes tapo jos gyvenimo pagrindu.

Tačiau Klara neįtarė, kad vieną dieną savo gyvenimu pati turės paliudyti išgyvenamas tiesas, o kiekvieną skausmą paversti meile. Spontaniška, pilna gyvybės ir troškimo gyventi septyniolikmetė Klara išgirsta negailestingą diagnozę – osteosarkoma. Jai sunku suprasti savo ligos mastą. „Mama, ar teisinga mirti septyniolikos?“, – klausia ji nevilties akimirką. Tačiau po dvidešimt penkių minučių labai sunkios vidinės kovos Klarai pavyksta priimti Dievo valią ir pradėti naują gyvenimą visą skausmą paaukojant Jėzui: „Tau, Jėzau… jei to nori Tu, noriu ir aš.“

Auštant 1990 m. spalio 7 dienos rytui, Klara Lučė Badano iškeliavo į Tėvo namus. 2010 m. rugsėjį, popiežiaus Benedikto XVI dekretu Klara Badano paskelbiama palaimintąja. Praėjus savaitei, per vizitą Palerme, popiežius kalbėjo apie ją kaip apie krikščioniško nuoseklumo pavyzdį: „Jos gyvenimas buvo trumpas, tačiau jis tapo nuostabia žinia […].  Devyniolika metų, apsčių gyvenimo, meilės ir tikėjimo. Dveji paskutinieji – su daugybe skausmo, tačiau visąlaik meilėje ir šviesoje; tai šviesa, kurią ji skleidė aplink save ir kuri sklido iš jos vidaus […]. Klara Badano buvo šviesos spindulys visiems.“

***

Knygos ištrauka

Be garsių proklamacijų, kryžiaus žygių ar fanatizmo, jaunoji Klara ir toliau susiduria su kasdienybe ir neišvengiamais kiekvienos paauglystės pakilimais ir nuosmukiais, turėdama vieną aiškų tikslą – būti autentiška krikščionė „visu etatu“. Jai patinka apversti klišes: kur karaliauja išvaizda, ji siekia esmės; užuot dievinusi nugalėtojus, ji įsimyli paskutiniuosius; ten, kur pasaulis apdovanoja sensacijų mėgėjus ir tuščiažodžiautojus, ji pasirenka minimalizmą ir faktų konkretumą.

Jos gyvenimas teka normaliai, vis dėlto kažkas joje pamažu keičiasi. Net ir ji, kaip ir daugelis bendraamžių, nebuvo tokia atspari, kad galėtų pabėgti nuo klasikinių paauglystės krizių: spaudžiant sudėtingam ir painiam gyvenimui, daugelis pradinių įsitikinimų – net ir dvasinių – ima svyruoti, ir jos šypsena ima rodytis šiek tiek mažiau šviesi nei įprastai; galbūt ji praranda pasitikėjimą savimi ir bijo pamesti tą aukso siūlą, kuris, kaip jai atrodo, visada vedė jos egzistenciją, kol kažkas netikėta ir daug baisesnis sujaukia jos gyvenimą. Osteosarkoma, viena iš skausmingiausių ir negailestingiausių vėžio formų.

Pirmosiomis 1989 m. kovo dienomis ji prisipažįsta savo draugui Džulianui: „Džulianai, man viskas gerai. Man viskas gerai, net jei mama nebesako „nieko tokio“. Savo draugui Lukai, kuris patikėdavo jai savo problemas, ji atsako: „Vakar nuvykau į ligoninę, kad būčiau apžiūrėta. Seselė nusivedė mane į kabinetą ir paguldė ant šaltos ir nepatogios metalinės lovelės, nieko ant savęs neturėjau. Po kurio laiko įėjo nedidelė gydytojų komanda ir pradėjo mane apžiūrinėti. Prisipažinsiu, kad labai kentėjau, nes jaučiausi taip, lyg su manimi būtų elgiamasi kaip su maišu bulvių, mano kuklumas buvo pažemintas, neišgirdau nei vieno žodžio iš gydytojų, kurie pusbalsiu kalbėjosi tarpusavyje specifiniais, man nesuprantamais terminais, nekreipdami dėmesio į mano susirūpinimą. Tariau sau: „Tai proga mylėti Apleistąjį Jėzų“… (…)

Po pirmosios intervencijos, pirmą kartą apsilankiusi Onkologijos skyriuje, ji suvokia savo ligos mastą ir, žinoma, sunkiai priima tai, ko Dievas iš jos prašo. Jai sunku suprasti viso to prasmę ir susitaikyti su pasekmėmis, tą akimirką viskas joje maištauja ir svyruoja tam tikrame dvasiniame kolapse. Tačiau tai tamsa, kuri tęsiasi tam tikrą 1989 m. kovo 14 d. ryto dalį: po dvidešimt penkių minučių labai sunkios vidinės kovos Klarai pavyksta Dievui pakartoti savąjį „taip“ ir vėliau ji niekada daugiau nebeatsigręš atgal. Po akimirkos – štai ir vėl ta pati jos šypsena, spinduliuojanti labiau nei bet kada. Ji visada pasirengusi padovanoti viską kitiems. Neilgai trukus, liga privertė ją nuolat keliauti tarp Saselo ir Turino, kur draugai pasiūlė jai ir jos tėvams nedidelį butuką kalvose, kad susitaupytų bent keletas kelionių.

Navikas ypač agresyvus ir duoda mažai vilčių; gydymas vis sunkesnis ir vis labiau invazinis, Klara žiaukčioja, vis dažniau tampa silpnumo ir nepakeliamos kančios grobiu. Dabar ji gyvena tarp švirkštų, kateterių ir visų rūšių vaistų; o netrukus ji turi susitaikyti su savo ilgų ir labai mylimų plaukų netektimi. Klara jaučia, kad kiekvieną dieną Dievas prašo jos palikti kažką, kad surastų „kita“, ir kiekvieną kartą jos „taip“ nustebina visų pirma dėl sąmoningumo ir tvirtumo, su kuriuo jis kiekvieną kartą ištariamas. „Tau, Jėzau… jei to nori Tu, noriu ir aš.“

Bet koks skausmas jai nėra nei prakeiksmas, nei priešas, kurį reikia nugalėti, ir tikriausiai net ne kliūtis, kurią reikėtų įveikti, jau greičiau tai galimybė ir toliau augti meile. Atrodytų, kad pirmieji šešiolika jos gyvenimo metų ją ruošė dviem paskutiniesiems: vėžys nebuvo posūkis atgal egzistenciniame kelyje, greičiau – galimybė paspartinti ir patobulinti žingsnį.

Draugams ji rašo: „Akimirksniu išėjau iš jūsų gyvenimo. O, kaip norėjau sustabdyti tą lekiantį traukinį, kuris mane atitolina vis labiau! Bet dar nesupratau. Buvau pernelyg įsitraukusi į nereikšmingus dalykus, menkus ir trumpalaikius. Manęs laukė kitas pasaulis, ir aš tiesiog turėjau atsiduoti. Bet dabar jaučiuosi apsupta gražaus piešinio, kuris po truputį man atsiskleidžia.“

(…) Tų metų liepos 19 d. Klarą ištinka labai stiprus vidinis kraujavimas. Ji gali mirti bet kurią akimirką. Taigi gydytojai, nenorėdami laikytis užsispyrėliško gydymo, Marijai Terezai ir Rudžerui pateikia patį skaudžiausią pasirinkimą: „Jūs pasakykite mums, ar tęsti gydymą.“ Suprantama, kad skausmo draskomi abu nežino, kaip elgtis; šią akimirką vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, tai melstis ir prašyti Dievo, kad leistų suprasti, kas Klarai būtų geriausia.

Tomis valandomis malda nepaliaujamai sklinda iš lūpų į lūpas tarp Fokoliarų judėjimo šeimų ir jaunimo. Klara vienija visus, nepriklausomai nuo laiko ir atstumo. Tada onkologas profesorius Madonas nusprendžia eiti pirmyn: atliekama dar daugiau kraujo perpylimų, o vėliau – radioterapija.

Artėja jos aštuonioliktasis gimtadienis. Klara norėtų jį praleisti namuose, tad medikai, norėdami suteikti jai šį malonumą, nusprendžia atlikti dar vieną intensyvų chemoterapijos seansą. Tačiau pasekmės yra siaubingos, o Klara praleidžia nepakeliamo skausmo naktį. Pabudusi, išblyškusi kaip drobė ji prašo mamos prieiti arčiau ir jai šnabžda: „Tokios nakties kaip ši dar niekada nebuvo. Bet žinai ką, mama? Aš nieko neiššvaisčiau – net ir tokio didelio skausmo. Aš viską paaukojau Jėzui!“