Advento tradicijos

Advento tradicijos

Advento laikotarpis apipintas įvairiausiais mitais, jam priskiriama nemažai tradicijų, kurios yra įstabiai sakralios ir gražios. Tik ar visų tradicijų prasmę žinome? Ar žinome, kodėl reikia kabinti advento kalendoriaus? O kam skirtas advento vainikas? Kodėl šis laikotarpis yra dedikuotas ramybei bei susikaupimui? Greičiausiai žinote tikrai ne viską, tad aptarkime esmines ir gražiausias advento tradicijas bei kuo šis nuostabus laikotarpis yra ypatingas.

Kas yra adventas?

Adventas yra laikotarpis, prasidedantis lapkričio paskutinę dieną, nors daugelis jį skaičiuoja nuo gruodžio. O baigiasi jis gruodžio 24-ąją, Šv. Kūčių dieną. Pats advento pavadinimas kildinamas iš  lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. Tad advento metas yra susikaupimo, koncentracijos, ramybės laikas, laukiant Jėzaus atėjimo, t. y. jo gimimo.

 

Advento tradicijos Lietuvoje: kokios jos?

Kaip esmines šio laikotarpio tradicijas mūsų šalyje galime išskirti pasninką, susikaupimą, advento kalendorių ir advento vainiką.

 

Advento kalendoriaus tradicijos

Ši advento laikotarpio tradicija bene gajausia, kuri išlikusi iki mūsų dienų. Kone kiekvienuose namuose dienas iki Šv. Kalėdų padeda skaičiuoti šokoladu ir kitais gardėsiais kvepiantys kalendoriai. Šis kalendorius turi 24 langelius, iš kurių po vieną atvėrus kiekvieną advento dieną vis labiau artėjama prie gražiausių švenčių.

Išpopuliarėjo toks kalendorius XIX–XX amžių sandūroje. Šiuolaikiniai kalendoriai yra labai įvairūs ir juose kiekvienai dienai yra skiriamas langelis, maišelis, dėžutė ar vokelis, kuriame slepiasi kažkas saldaus, gardaus, prasmingo ar smagaus. Tai gali būti šokoladukas, saldainiukas, džiovintas vaisius, sausainis, dovanėlė, gražus eilėraštukas, prasmingi žodžiais ar kt.

 

Advento vainiko tradicijos

Advento vaikinas yra viena svarbiausių šio sakralaus laikotarpio tradicijų. Mūsų šalyje ji išpopuliarėjo jau po 1990 metų. O atkeliavo iš Vakarų Europos, kur šaknis įleido gerokai anksčiau.

Tiesą sakant, istorijų, siejamų su advento vainiko atsiradimu, yra labai daug. Tačiau dažniausiai pateikiama ir realiausia versija yra ta, jog pirmasis advento vainikas buvo uždegtas XIX amžiuje Hamburge. Čia uostamiestyje buvo galybė našlaičių vaikų, elgetavusių gatvėse. Vienas jaunas pastorius juos pradėjo rinkti ir suteikė tiems vaikams svarbiausius dalykus – pastogę bei maisto. Negana to, rūpinosi kiekvienu iš jų, kad įgytų profesiją, o svarbiausia – kad jų gyvenime neliktų  elgetavimo ir kad sąžiningai užsidirbtų gyvenimui.

1838 metų advento laikotarpiu pastorius troško, kad vaikai šį laikotarpį pajustų kuo stipriau, todėl sumanė, jog nuo pat gruodžio pirmosios kiekvienas berniukas uždegtų po spalvotą žvakę. Šis ritualas netruko gauti „žvakių šventės“ pavadinimą. O štai vienas pastoriaus draugas pagamino medinį ratą žvakutėms sudėti. Ne paslaptis, jog sudėjus ant jo žvakutes jis tapo panašus į tikrų tikriausią šviesos vainiką. Vaikams tai neabejotinai labai patiko, o 1851 metais imta tokį vaikiną puošti gyvybę simbolizuojančiomis eglišakėmis.

Nereikia nė sakyti, jog tokia graži tradicija ir tas žvakių vainikas patiko visiems, tad ši idėja persikėlė ir į šeimas. Tačiau čia atsirado problema – tikrai ne visi namai galėjo talpinti didžiulius vainikus su 24 žvakėmis. Tad ilgainiui pats vainikas gerokai sumažėjo ir ant jo liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius. Tiesa, žvakės turėjo būti atitinkamų spalvų – trys violetinės, o vieną – rožinė. Toks reikalavimas likęs ir iki šiol.

Ką simbolizuoja šis vainikas? Pirmiausia, tai jis yra apskritimo formos, o pastaroji nuo seno siejama su vienybe bei amžinybe, negęstančia saule ir metiniu jos ciklu. Vainikas drauge ir žiedo formos, o žiedas siejamas su ištikimybe. Tradiciškai advento vainikas turi būti puošiamas eglės arba pušies šakomis – pastarosios simbolizuoja viltį, nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Pagal senąsias tradicijas advento vainiką turėtų puošti ir raudonos arba violetinės spalvos juostos: raudona ar rožinė spalva šiame kontekste reikštų Jėzaus, kuris tapo žmogumi, meilės simbolį, o štai violetinė – atgailą ir pasiruošimą jo atėjimui.

Na, ir, žinoma, advento vainiko žvakės. Greičiausiai nereikia nė sakyti, kad jos taip pat turi savitą simboliką. Žvakės yra keturios – kaip ir advento savaitės. Kiekvieną advento sekmadienį uždegama po žvakę, o tai reiškia jog artėjama prie Jėzaus gimimo, taip pat drauge auga šviesos pergalė prieš tamsą.

 

Susikaupimas ir ramybė

Advento laikotarpiu priimta atsisakyti linksmybių ir prioritetą teikti ramiam laikui, susikaupimui, apmąstyti savo gyvenimą, pasiekimus, išsikelti naujus tikslus, apgalvoti ir besibaigiančius metus, taip pat ko tikimės iš ateinančių. Nuo seno tikėta, jog advento laikotarpiu verta skirti laiko savo minčių apvalymui, išgryninimui. Didžiąsias šventes, tikima, reikia sutikti atsinaujinus savo vidumi ir mintimis, atsisakius trukdžių, neigiamų aspektų gyvenime ir gyvenimo kelią grindžiant tik šviesiais, džiaugsmą teikiančiais dalykais.

 

Senosios advento tradicijos, papročiai

Jau nuo seno adventas laikomas susikaupimo ir minčių „apvalymo“ laikotarpiu, per kurį svarbu permąstyti savo gyvenimą, pastaruosius metus ir šventes bei naujuosius metus pasitikti „atsinaujinus“.

Senovėje lietuviai tikėjo, jog advento laikotarpiu ypač suaktyvėja dvasios. Tad buvo imamasi įvairiausių priemonių joms atbaidyti ir užtikrinti namų saugumą bei neįsileisti dvasių į juos.

Nuo seno advento laikotarpiu esminis dalykas buvo pasninkas – Bažnyčia mokino atsisakyti advento penktadieniais mėsos ir žmonės to skrupulingai laikydavosi.

Yra teiginių, jog advento laikotarpiu  buvo draudžiama kai kuriuos ir ūkio darbus dirbtis, pavyzdžiui, kirpti avis, atlikti triukšmą keliančius ūkio darbus, taip pat kirsti miškus ar kapoti malkas.

Anuomet  buvo laikomasi pozicijos, jog advento laikotarpiu negalima skolintis – nei pinigų, nei daiktų. Priešingai, šiuo laikotarpiu privalu visas skolas grąžinti. Ir ne tik tai, dar advento laikotarpiu būtina nudirbti visus nebaigtus darbus ir šventes pasitikti bei į naujuosius metus žengti neturint nebaigtų, laukiančių darbų ir juo labiau skolų.

 

Kiti advento papročiai

Nors advento laikotarpis yra siejamas su rimtimi bei susikaupimu, mūsų šalyje vyravo itin gražus paprotys – susirinkti viso kaimo žmonėms vienoje troboje, dirbti tam tikrus darbus ir žaisti žaidimus, dainuoti advento dainas, ratelius.

Rateliai-žaidimai – vieni populiariausių šiame kontekste. Galime kelis išskirti, pavyzdžiui:

Žaidimas „Graži mūsų šeimynėlė“

Vaikai (ar suaugusieji) sustoja ratu, susikimba rankomis, eina ratuku ir dainuoja:

Graži mūsų šeimynėlė,

Šiandien susirinko.

Sėdi mūsų šeimininkė

Už stalelio ilgo.

Su rankelėm pliaukš, pliaukšt,

Su kojelėm taukšt, taukšt.

Labas rytas jums, jums,

Vakarėlis mums, mums.

 

Žaidimas „Siūlai, siūlai, susivykit“

Vaikai ir  / ar suaugusieji susikibę rankomis stoja į eilę. Pirmasis veda visą eilę, sukdamas vorelę aplink paskutinįjį. Dainuojama“

Siūlai, siūlai, susivykit,

Gražią ringę padarykit. (2 k.)

Sudainavus visa vorelė vedama atgal dainuojant:

Siūlai, siūlai, atsivykit,

Gražią ringę išardykit. (2 k.)

 

Žaidimas „Kiškeli nabagėli“

Žaidėjai sustoja ratu, o viduryje įsitaiso „kiškelis“. Eidami lėtai ratuku aplink „kiškelį“ visi dainuoja:

Kiškeli nabagėli,

Kaip tu čia pakliuvai?

Geležiniai varteliai,

Sidabriniai rakteliai.

Nei tu čia, nei tu čia – negali išlįsti.

 

Dar kalbėdami apie advento papročius negalime nepaminėti burtų! Paprastai būdavo spėjamos galimybės mergelėms ištekėti, iš kurios pusės busiąs jaunikis, daug burtų siejami su ūkininkais bei ateinančių metų derliumi, taip pat ir orais, kokie jie būsią.

Pavyzdžiui, per Šv. Barborą, gruodžio 4 dieną, merginos vakarienei valgydavo kažko itin sūraus, mat tikėjo, jog naktį susapnuos vaikiną, atnešantį joms atsigerti. To geradario akių spalva, veido bruožai ar kiti išvaizdos aspektai sufleruos apie būsimo jaunikio bruožus.

Šv. Liucija, gruodžio 13, buvo orų spėjimui skirta diena. Šią dieną nuo Šv. Kalėdų skiria 12 dienų – kaip ir metai turi 12 mėnesių. Tad kiekviena diena nuo Šv. Liucijos tapatinama su kiekvienu metų mėnesiu ir kokie orai tą mėnesį laukia kitąmet.

Labai populiaru buvo burti iš vaško – dažniausiai tam buvo naudojamas molinis indas, žvakė ir vanduo. Į vandenį lašinamas vaškas, o iš jo susiformuojanti figūra suteikia progą interpretuoti, kas nusimato, kas laukia ateinančiais metais. Nereikia nė sakyti, jog merginos bandydavo įžvelgti žiedo formą, mat tai reikšdavo, jog galima tikėtis vestuvių.

Kalbant apie paskutinę advento dieną, Kūčias, tai itin populiarus burtas buvo šiaudo traukimas. Galbūt šį neretas esate ir patys išbandę? Kūčių vakarienė būdavo patiekiama ant staltiese užkloto stalo, o po staltiese dedami šiaudai. Po vakarienės kiekvienas šeimos narys nežiūrėdamas traukdavo šiaudą. Trumpas, tikima, simbolizavo gyvenimo pokyčius, tam tikro etapo pabaigą, storas – sotų bei turtingą gyvenimą ir pan.

 

Advento tradicijos vaikams

Svarbiausia advento tradicija vaikams neabejotinai yra „saldusis“ advento kalendorius. Taip pat anuomet vaikai šį ramybės laikotarpį praskaidrindavo dainomis. Kaip jau minėjome, buvo unikalios, būtent adventui skirtos dainos. Jas noriai traukdavo vaikai, paaugliai, o neretai prisijungdavo ir suaugusieji.

Kaip teigia dainų tyrėjai, atskirti advento dainas nesudėtinga – jose vyrauja specifiniai teksto elementai, tarkime kartojasi tokie priedainiai kaip kalėda, leliumai, aleliuma, oi lėliu lėliu, lėliu kalėda ir pan. Panagrinėję kitų žanrų dainas netruktumėte pastebėti, jog nieko panašaus jose nėra. O dar vienas advento laikotarpio dainų ypatumas yra savita struktūra, kompozicija, kur žmogiškasis gyvenimas, išgyvenimai gretinami su gamtos motyvais.

 

Tai esminės advento tradicijos, šį laikotarpį darančios unikalų, ypatingą ir išskirtinį.