Prezidentas Antanas Smetona

Antano Smetonos vardą žino net ir tie, kurie pernelyg nesidomi nei istorija, nei politika. Tai išties iškili mūsų tautos istorinė asmenybė, tačiau ar žinote ką nors daugiau nei tai, kad A. Smetona buvo Lietuvos prezidentas? Kviečiame daugiau sužinoti apie šio politiko asmenybę ir gyvenimo kelią, ryškų jo pėdsaką tautos istorijoje.

A. Smetonos mokslai

Pirmasis Lietuvos prezidentas gimė 1874 metais Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, kur ir pradėjo savo kelią į mokslus. Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą tęsė mokslus Palangos progimnazijoje, vėliau mokėsi Mintaujoje, Sankt Peterburge. Tiesa, jaunasis A. Smetona buvo išlaikęs egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, veikusią Kaune, tačiau vėliau persigalvojo ir dvasininko kelio atsisakė.

Biografiniuose faktuose minima, kad A. Smetona iš Mintaujos progimnazijos buvo pašalintas dėl atsisakymo viešai melstis rusų kalba, o mokantis Sankt Peterburgo universitete (tuomet – Petrapilio) buvo net du kartus pašalintas ir net suimtas bei įkalintas. Nepaisant to, jis baigė studijas teisės fakultete.

 

A. Smetonos profesinė veikla

Jau 1902 m. būsimas prezidentas pradėjo verstis advokato praktika, vėliau dirbo Vilniaus Žemės ūkio banke. Tuo pačiu metu aktyviai įsitraukė į politinę ir visuomeninę veiklą. Nuo 1908 m. buvo laikraščio „Viltis“ redaktoriumi, leido žurnalą „Vairas“.

Aktyvi profesinė veikla nesutrukdė visuomeninių pareigų – A. Smetona 1914 m. įsteigė draugiją remti nuo karo nukentėjusiuosius ir kiek vėliau buvo išrinktas jos pirmininku. Po kelerių metų dar aktyviau įsitraukė į politinę veiklą ir prisidėjo prie kitų leidinių: tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ steigėju ir redaktoriumi, redagavo „Lietuvos balsą“, „Lietuvių balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“, „Tautos vairą“ – šios veiklos neapleido ir prezidentavimo laikotarpiu.

Iš biografijos faktų matomas šios asmenybės ryšys su lietuvių kalba atsiskleidė ir darbo sferoje. A. Smetona 1923-1927 m. ėjo VDU Meno teorijos ir istorijos katedros docento pareigas, taip pat dėstė lietuvių kalbos stilistiką, etiką, senovės filosofiją. Įdomu tai, kad A. Smetona buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos stilistų, jis išvertė keletą klasikinių veikalų iš graikų į lietuvių kalbą. Taip pat yra paskelbęs verstų ir originalių filosofijos bei kitų mokslinių sričių darbų.

 

Asmeninis gyvenimas

Su būsima žmona, apie kurią nėra labai daug žinoma, A. Smetona susipažino dar būdamas gimnazistas. Įdomu tai, kad neoficialiu poros piršliu laikytas gerai žinomas kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris Sofijos Chodakauskaitės broliui rekomendavo tuometinį gimnazistą kaip gabų korepetitorių.

Iš lenkiškai kalbančių bajorų šeimos kilusi Sofija visada simpatizavo tautiniam judėjimui ir lietuviškai orientacijai. Dirbdamas korepetitoriumi A. Smetona su būsima žmona užmezgė gražią draugystę, tačiau kadangi ji buvo daugiau nei dešimtmečiu jaunesnė, pažadėjo palaukti, kol ji baigs gimnaziją, ir tik tada atvykti pirštis. Savo pažadą būsimas prezidentas ištesėjo ir pora susituokė bei persikėlė gyventi į Vilnių.

Pora susilaukė dviejų dukrų, tačiau abiejų mergaičių sveikata vaikystėje buvo silpna ir vieną iš jų neišgyveno. Ištvėrę šią netektį pora susilaukė sūnaus. Manoma, kad ankstyva motinystė ir gyvenimo išbandymai pastūmėjo S. Smetonienę į visuomeninę veiklą, kurioje ji itin daug dėmesio skyrė ligonių, motinų ir vaikų sveikatai.

Karo metu šeima gyveno iš S. Smetonienės kraičio, nes vyrui palikus pareigas banke buvo sudėtinga aprūpinti šeimą. Turėdama geras vokiečių kalbos žinias S. Smetonienė daug padėjo bendraujant su okupacine vokiečių valdžia ir rūpinosi badaujančiais varguoliais. Pasakojama, kad tik jos nuopelnas, jog vokiečiai daugeliui lietuvių leido grįžti iš Rusijos į gimtinę, o net apie 50 žmonių karo metais buvo priglausti pačios S. Smetonienės namuose. Kartu su vyru ji taip pat daug dėmesio skyrė nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vėliau šeimai dėl saugumo gyvenant Šveicarijoje, Sofija daug rašė vyrui. Šiuose laiškuose juntama, kad jai rūpėjo ir šeima, ir Lietuva, ji buvo stipriai įsitraukusi į tuomečio šalies politinio gyvenimo peripetijas.

 

Pirmojo prezidento politinis kelias

1916 metais Antanas Smetona pirmininkavo Lozanos lietuvių konferencijoje, kitais metais buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, o vėliau ir Valstybės Tarybos pirmininku. Buvo vienu iš 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų.

Šalies prezidentu A. Smetona buvo išrinktas du kartus: 1919 m. ir 1926 m. Taigi, jis tapo ne tik pirmuoju, bet ir ketvirtuoju Lietuvos prezidentu, antrąjį kartą buvo perrinktas du kartus ir prezidento pareigas ėjo iki 1940 m. Prezidentavimas nutrūko, kai minėtais metais Sovietų Sąjunga paskelbė šaliai ultimatumą. Tuo metu valdęs A. Smetona siūlė ginkluotą pasipriešinimą agresoriui ir ultimatumo atmetimą, tačiau nesulaukė palaikymo nei iš vyriausybės narių, nei iš kariuomenės vado, tad pasitraukė iš Lietuvos.

 

Politinės pažiūros

Tiek ankstesniu, tiek prezidentavimo laikotarpiu A. Smetona pasižymėjo griežtomis pozicijomis. Jis palankiai vertino korporatyvizmą ir smerkė liberalizmą, kritikuodamas jame slypintį egocentriškumą, buvo antikomunistas. Tai lėmė, kad vėliau tiek liberalai, tiek komunistai prezidentą apibūdindavo kaip fašistą.

Savo kalbose ir darbuose A. Smetona atskleidė savitą požiūrį. Jo nuomone, politinė santvarka negali būti aklai kopijuojama ar veikiama kitų santvarkų, nes kiekviena tauta susiduria su savomis sąlygomis ir jai tinka tik prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Taip pat jis pripažino tautą kaip savaiminę vertybę, todėl smerkė nacizmą ir rasinį jo aspektą.

Autoritarinės santvarkos bruožai ryškėja prezidento kalbose, kuriose jis atmeta vienpartinės sistemos galimybę ir pripažįsta prezidento, kaip institucijos, nepriklausomybę. A. Smetonos teigimu tik vienoda disciplina gali užtikrinti atsakomybę, o kolektyviniai sprendimai įneša sumaištį. Vis dėlto detalios autoritarinės santvarkos sampratos prezidentas taip ir nepateikė.

 

Emigracija ir A. Smetonos palikimas

Pasitraukęs iš Lietuvos prezidentas emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia A. Smetona daug keliavo po vietos lietuvių bendruomenes, kuriose sakė kalbas. Taip pat rašė atsiminimus, įvairius straipsnius lietuvių spaudai.

  1. Smetonos mirtis apgaubta mistikos. Jis užduso 1944 m. Klivlende kilusio gaisro metu, savo namuose. Reikia paminėti, kad šia tema yra įvairių spekuliacijų: istorikai pripažįsta, kad į JAV pasitraukęs prezidentas tuo metu buvo itin nepatogi figūra sovietų invazijai, tad jo mirtis tikrai buvo naudinga – A. Smetona buvo paskutinis juridinis tarpukario Lietuvos suvereniteto nešėjas ir formaliai vis dar galėjo sugrįžti į valdžią.

Pirmojo prezidento nuopelnai Lietuvai yra neginčijami, o jo darbai gerbiami. Tai įrodo ir šiai asmenybei skiriamas dėmesys Lietuvos istorijoje, ir domėjimasis ja. Prezidento gimtinėje, Užulėnyje, pastatytas paminklas A. Smetonai. Tai natūralaus dydžio modelis, lietas iš bronzos, kuris įkurdintas Antano Smetonos dvare – vasaros rezidencijoje. Čia kasmet minimos ir vadinamosios Smetoninės – minimas pirmojo šalies prezidento gimtadienis.

Kad Lietuva nepamiršo savo pirmojo prezidento įrodo ir tai, kad jo asmenybei vis dar skiriamas didelis dėmesys. Šiais metais vyko konkursas, kurio metu autoriai varžėsi dėl paminklo A. Smetonai idėjos Vilniaus Gedimino prospekte. Nugalėtojas jau išrinktas, tad belieka laukti, kol dienos šviesą išvys naujas paminklas, menantis apie šią iškilią tautos istorijoje asmenybę.