Šį kartą kalbėsime apie 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovas bei klausysimės vieno iš šių kovų dalyvio prisiminimų.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas, kuriame buvo teigiama, jog atkuriama Lietuvos valstybė. Atkurtam valstybingumui išsaugoti prireikė didelio ryžto ir pastangų. Ginant valstybingumą, dvejus metus jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920 m. balandžio mėn. Lietuvos piliečiai išrinko Steigiamąjį Seimą, kuris pasiskelbė pasauliui, kad Lietuva – atkurta nepriklausoma valstybė, demokratinė respublika. Tačiau šis dvejų metų kovų laikotarpis mūsų jaunai valstybei buvo labai sunkus ir, ko gero, nepagrįstai primirštamas. Todėl pirmiausia prisiminkime to meto politinę ir karinę padėtį Lietuvoje.

Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija, vykdydama nugalėjusios Antantės reikalavimą, 1918 m. gruodžio mėn. ėmė trauktis iš okupuotų teritorijų. Paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę slinko rusų bolševikų kariuomenė, įgyvendindama bolševikinę „pasaulinės revoliucijos“ doktriną. Pagal šią doktriną okupuotos Pabaltijo žemės turėjo tapti tiltu į Vakarų Europos šalis, kuriose, kaip tikėjosi bolševikų lyderiai, vyks proletarinės revoliucijos ir bus įvesta proletariato diktatūra. Vaizdžiai tariant, Lietuvos teritorija po truputį siaurėjo. 1918 m. gruodžio 22 d. bolševikai užėmė Švenčionis, o jau kitą dieną – Uteną, gruodžio 27 d. – Rokiškį, 1919 m. sausio 5 d. – Šiaulius, sausio 25 d. – Telšius. Į priešo rankas pateko du trečdaliai Lietuvos teritorijos. 

Bolševikų, dalyvaujančių invazijoje, pajėgas faktiškai sudarė maždaug trys to meto divizijos su artilerija, iš viso apie 20 tūkst. kareivių. Vėliau šias pajėgas pastiprino gausūs papildymai iš Rusijos.

Yra žinoma, kad tuo metu lietuviai turėjo apie 3 tūkst. dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti Rytprūsių sieną. Kaunas turėjo būti paimtas supamuoju manevru iš šiaurės ir pietų. Tačiau kasdien auganti ir stiprėjanti Lietuvos kariuomenė suardė bolševikų planą. Po kautynių ties Kėdainiais (1919 m. vasario 7–10 d.), Jieznu (vasario 10 ir 13 d.) ir Alytumi (vasario 12–13 d.) bolševikų puolimas buvo sustabdytas, o Kaunui gresiantis pavojus pašalintas. Tačiau yra žinoma, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavo ne vien lietuvių savanoriai. Bent jau su bolševikais kovoti taip pat padėjo ir vokiečiai. Kaip pasireiškė jų pagalba?


Iš pradžių iš Vokietijos buvo nupirkta ginklų bei drabužių, o iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Šie batalionai buvo Lietuvoje iki 1919 m. liepos mėn. ir padėjo lietuviams kovoti su rusų bolševikų kariuomene. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. Schröderis.

Tačiau mūsų Nepriklausomybei tuo metu grasino ne vien bolševikai. Ypač pavojingi buvo lenkai, kurie 1919 m. balandžio 19 d. išvijo bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtino ir toliau puolė rusų bolševikų kariuomenę Trakų – Širvintų – Pabradės ir Ašmenos – Salų kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Toks pat likimas ištiko ir Širvintose buvusią raudonarmiečių grupę. Persekiodami jos likučius, lenkai veržėsi Trakų, Maišiagalos ir Ukmergės link. Dabar siūlome pasiklausyti vieno iš Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazimiero Skebėros prisiminimų:

Išėjęs iš bažnyčios ant šventoriaus pamačiau tokį popierėlį. Ten buvo rašoma, kad Tėvynė pavojuje – eikite, geri žmonės, jos ginti. Priešų mes turime labai daug – ir vokiečių freištininkus, ir bermontininkus, ir bolševikai, ir šlėktų armados… Pasiėmiau šautuvą ir 24 kilometrus pėsčias nuėjau į Ukmergę. Ten buvo komendantūra, kur buvo verbuojami savanoriai. Mane priėmė komendantas kapitonas Pošiūnas – be galo kilnus žmogus. Buvau baigęs Širvintų gimnaziją, tais laikais buvau išsimokslinęs žmogus, todėl mane norėjo pasiųsti ne į frontą, o į Kauną, į karo mokyklą. Paaiškinau, kad čia esu ne tam, kad gaučiau antpečius ir žvaigždutes, o tam, kad kariaučiau su priešais…

Ir taip 63 žmonės iš Ukmergės pėstute patraukėme į Zarasų frontą. Tik šautuvai ir šoviniai buvo sukrauti į pastotes. Ties Zarasais prasidėjo batalijos. Nuo 1919 m. sausio 1 d. iki tų pačių metų rugpjūčio pabaigos kariavome su bolševikais. Dinaburge (dabartinis Daugpilis. – Aut.) stovėjo trys bolševikų divizijos, o dabar jau žinome, kad Stalinas buvo pasikvietęs Kapsuką ir maždaug tokiais žodžiais pasakė: „Chaco, vyk į Dinaburgą, pasiimk tris bolševikų divizijas ir pirmyn – rytoj paimk Panevėžį, poryt – Kauną, užporyt – Kybartus, ir su buržuazine Lietuva bus baigta.“ Tada mes, aišku, to nežinojome, bet žinojome, kad kautynėms yra pasirengusi stipri bolševikų armija, o mūsų tik ne visas pulkas…

Prieš klausydamiesi Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazimiero Skebėros, kalbėjome apie 1919 m. balandžio mėn., kai lenkų kariuomenė, išvijusi bolševikus iš Vilniaus, ėmė veržtis Ukmergės link. Kas vyko toliau?

Čia reikia pažymėti Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininką generolas Silvestrą Žukauską. Balandžio 27 d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. Žvalgai pasiekė Rykantus, Naujuosius Trakus ir čia pirmą kartą susitiko su lenkų būriais. Siekdamas, kad lenkai, persekiodami bolševikus, neužimtų Širvintų, Giedraičių ir Ukmergės, generolas S. Žukauskas suplanavo labai drąsų, bet rizikingą manevrą. Jis davė įsakymą Panevėžio atsargos batalionui žygiuoti iš Kėdainių ir išvyti rusus iš Ukmergės. Taigi bolševikams buvo paliktas atviras kelias iš Panevėžio pulti per Kėdainius, bet jie nesusiorientavo, ir viskas baigėsi sėkmingai. Gegužės 3 d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir minėti saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, gegužės 7 d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir sutarė kartu pulti Giedraičius. Jie buvo užimti gegužės 9 d. Tai buvo pirmosios didesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą.

Generolas Silvestras Žukauskas

1919 m. gegužės 7 d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant jį eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas. Būtent jis gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1 pranešė kariuomenei: „Valstybės Prezidento 1919 m. gegužės 7 d. įsakymu esu paskirtas visos Lietuvos kariuomenės Vyriausiuoju Karo Vadu, kurio pareigas pradėjau eiti, palikdamas ir toliau Generalinio Štabo Viršininku“. Bet kaip tik tuomet mūsų ir lenkų strateginiai tikslai išsiskyrė.

Vietoje planuoto žygio Vilniui išvaduoti teko nustatyti kitas strategines kryptis. Buvo sudarytos dvi rinktinės: viena – nukreipta Ukmergės – Utenos – Zarasų kryptimi, kita – Panevėžio – Rokiškio – Obelių kryptimi. Ukmergės rinktinei vadovavo karininkas Kazys Ladyga, vėliau – karininkas Pranas Liatukas. Panevėžio rinktinei iš pradžių vadovavo karininkas Jonas Variakojis, vėliau – karininkas Maksimas Katchė, karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis ir karininkas Stasys Nastopka.

1919 m. gegužės 18 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo puolimą. Panevėžio rinktinė buvo sutelkta prie Ramygalos ir Krekenavos. Puolimui sudarytos trys voros su rezervu. Dešiniajai ir vidurinei voroms sekėsi gerai, o kairioji vora sutiko stiprų pasipriešinimą prie Ėriškių ir Rajūnų kaimų. Pasiųsti rezervai priešą privertė trauktis. Gegužės 19 d. pavakaryje buvo užimtas Panevėžys, bet gegužės 21 d. bolševikai vėl įsiveržė į Panevėžį. Lietuviai pergrupavo jėgas pulti Panevėžį iš pietryčių pusės ir gegužės 23 d. išvadavo miestą. Jau gegužės 26 d. bolševikai buvo išvyti iš šiaurinės Lietuvos. Tuo pat metu Ukmergės rinktinė pagal Šventosios upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės–Utenos plento. Smarkiausiai bolševikai priešinosi prie plento, bet karininkas K. Ladyga su dešiniąja vora pro Lyduokius prasiveržė į bolševikų užnugarį, ir priešas buvo priverstas trauktis. Gegužės 18 d. užėmus Kurklius, puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė Anykščius, gegužės 20 d. – Andrioniškį, gegužės 21 d. – Viešintas. Toliau 1-ojo pėstininkų pulko daliniai puolė Utenos–Zarasų kryptimi.

Lietuvos kariuomenei išvadavus Panevėžį, vienas po kito buvo išvaduoti ir kiti Šiaurės Rytų Lietuvos miestai bei miesteliai. Gegužės 27 d. paimtas Subačius, gegužės 31 d. – Kupiškis, o birželio 3 d. – Skapiškis. Priešas pro Obelius traukėsi Daugpilio link. Birželio 2 d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Užėmus Uteną, saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. Birželio 3 d. jos užėmė Užpalius Daugailius ir Tauragnus, birželio 7 d. – Obelius. Karinė vadovybė užmezgė ryšius su Latvijos kariuomene, vijusia raudonarmiečius iš savo šalies. Pagaliau rugsėjo mėn. bolševikai nustumiami už Dauguvos. Kariuomenės vadovybė galėjo dalį jėgų iš Daugpilio fronto permesti į Šiaulių–Radviliškio apylinkes kovoti su nauju priešu – bermontininkais. 1920 m. sausio 5 d. latviai su lenkais paėmė Daugpilį, ir lietuviai nebeturėjo fronto su bolševikais.

Dar pasiklausykime Kazimiero Skebėros prisiminimų:

Baigėsi frontas ties Zarasais, ir atsirado naujas priešas – bermontininkai. Iš Latvijos atvažiavo apie 100 vagonų traukinys, pilnas kariuomenės. Laikėsi jie pačiame traukinyje ir gyveno ten kaip ponai, nes mūsų lengvi ginklai negalėjo tam traukiniui pakenkti. O jie apšaudydavo apylinkes ir vėliau jas plėšdavo. Vien kareivių buvo kokie du tūkstančiai, neskaičiuojant dar kelių šimtų karininkų. Buvo net trys ar keturi generolai. Labai jie mus terorizavo. Traukinys laikėsi tarp Radviliškio ir Šaulių. Teko iš abiejų pusių nupjauti bėgius. Taip ir padarėme – jie pateko į spąstus. Tada specialiai mums buvo atsiųsti du Rosenfeldo šautuvai. Tai buvo šautuvai, iš kurių per tris kilometrus galėjai žvirbliui į akį pataikyti. Vienas šautuvas teko kapitonui Žemaičiui, kitas man – Kazimierui Skebėrai. Skirtinguose traukinio galuose pasiruošėme po gerai užmaskuotą apkasą ir užėmė pozicijas – nei vieno neišleisdavome iš traukinio. Kai tik pritemdavo, mėgindavo išlipti iš traukinio ir iš netoliese tekančio upelio pasisemti vandens. O mes jiems to daryti neleidome – kai tik pasirodo – čikšt ir „do torby“, vėl pasirodo – ir vėl čikšt ir „do torby“ (lenk. žargonas „ir negyvas“. – Aut.), ir vėl nėra žmogaus. Po keturių parų jie iškėlė baltas vėliavas ir pasidavė. 

Kazimieras Skebėra 1894 - 2003

Paliko jie mums keturias toliašaudes haubicas, apie keturiasdešimt orlikonų, daug kulkosvaidžių ir aibes kito karinio turto. Paliko ir traukinį. O mes jiems palikome uniformas, kardus ir durtuvus bei palydėjome iki Latvijos. Štai kokie garbingi buvo mūsų vadai – neėmė jų į nelaisvę, nekankino tų žmonių, gink Dieve neįžeidinėjo… Palydėjome ir paleidome. O traukinį, sutvarkę bėgius, parvarėme į Aukštąją Fredą…

Po pergalės prieš bolševikus bei bermontininkus jau teko pradėti kovos veiksmus su lenkais. Tačiau tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo stipriausia, palyginti su ankstesnėmis kovomis prieš bolševikus ir bermontininkus. Štai iki kovų su Želigovskio legionais laikotarpio Lietuvos kariuomenės pajėgas jau sudarė 9 pėstininkų pulkai ir 3 atskiri batalionai, po vieną artilerijos ir kavalerijos pulką, karo technikos dalys, kurios 1920 m. žiemą buvo sujungtos į 3 divizijas.

Tačiau šių karinių pajėgų nepakako norint sėkmingai kautis su Želigovskio legionais. Klastingai sulaužęs Suvalkų taikos sutartį, priešas užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos teritorijos. Tik kautynėse ties Širvintomis ir Giedraičiais sustabdžius želigovskininkus, lenkai atsisakė tolesnio žygio į Lietuvos gilumą.

Kovos su lenkais vyko nuo 1919 m. pavasario iki 1920 m. vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, įvairių niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Istorikai didžiausia lenkų niekšybe vadina 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymą. Po to, kaip žinoma, Želigovskis ir užgrobė Vilnių. Tačiau yra versija, kad buvo galimybių mūsų sostinę tada atgauti.

Atsirado viltis atgauti Vilnių po to, kai lapkričio 19 d. lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L. Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas, ir Lietuva reikalavimui pakluso, mat priešingu atveju, kaip teigiama, būtų įsikišęs pats Pilsudskis ir atvedęs dar didesnę lenkų kariuomenę. Niekas negali pasakyti, kuo visa tai būtų baigęsi. Šiaip ar taip lapkričio 29 d. Kaune pasirašytos karo paliaubos, tarp kariaujančių kariuomenių nustatyta neutrali zona. Lietuva paliaubas pasirašė su sąlyga, kad Lenkija grąžins Vilnijos kraštą Lietuvai. Bet lenkai, kaip žinome, sutarties nevykdė – Vilniaus kraštas daugelį metų liko atplėštas nuo Lietuvos.